|
|
|
Dievų žaidimai
Visiems, norintiems tapti režisieriumi, reikalinga gyvenimiška patirtis. Apie ją, režisieriaus darbo malonumus bei trūkumus, ir kaip reikia žaisti dievų žaidimą, papasakojo vyriausiasis Kretingos teatro režisierius Nerijus Gedminas.
- Kokius mokslus reikia baigti, norint tapti režisieriumi? - Lietuvoje yra dvi mokyklos – Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademija bei Klaipėdos universitetas. Turėtų būti taip, kad Vilnius ruošia režisierius profesionaliems teatrams, o Klaipėda - mėgėjų teatrams. Skirtumas toks, kad studijuojant Klaipėdoje vėliau dirbsi su mėgėjais aktoriais – žmonėmis, kurie turi poreikį išreikšti save scenoje, nori tai daryti, bet neturi jokio pasirengimo – nelankė paskaitų, neturi diplomo, bet nori vaidinti. Skirtumas yra labai didelis. Man pačiam teko dirbti su vaikais, suaugusiaisiais, mėgėjais ir profesionalais. Mėgėjams reikia išaiškinti, kartais net parodyti, pašnekėti, ko dirbant su profesionaliais aktoriais režisieriui nereikia daryti. Aktoriaus toks darbas, tu jam pasakai, ko nori, o jis tai daro, kuria, pats siūlo savo idėjas. O toliau visi keliai yra atviri – kažkur važiuoti ar toliau mokytis. Vis dėlto režisieriui reikalinga gyvenimiška patirtis ir dėl to, aš manau, yra neteisinga priimti žmones po 12 klasių. Nes jie patys dar nežino, ko tiksliai nori. - Kuo ši profesija yra įdomi? - Mes, režisieriai, žaidžiam dievus – kuriame gyvenimus, modeliuojame visokias situacijas, ko mes realiame gyvenime niekada negalėtume padaryti. Spektaklis yra mano pasaulis, kuriame aš galiu daryti, ką aš noriu. Ne visai tai, ką noriu. Yra dramaturgo parašytas tekstas, kuriuo aš, kaip režisierius, remiuosi. Bet aš kuriu savo gyvenimą, aš teigiu savo idėjas. Pjesė ir spektaklis yra du visiškai skirtingi meno kūriniai. Galima teigti, kad, „atsispirdamas“ nuo autoriaus medžiagos, režisierius sukuria savo kūrinį. - Ką tokio turi turėti, kad galėtum būti režisieriumi? - Visų pirma - gyvenimišką patirtį: turi būti kažką pamatęs, apsiskaitęs, turintis savo vertybių skalę, susiformavęs savo kriterijus. Būtent po 12 klasių tu tik pradedi tai atrasti. Eiti studijuoti po 12 klasių nėra blogai, bet tada tu neturi tos gyvenimiškos patirties. Taip pat svarbu yra turėti fantaziją, erdvinį matymą, techninių žinių. - Kokie yra šio darbo malonumai, o kokie - trūkumai? - Teatro menas sudaro sąlygas kalbėti apie tai, kas tau svarbu, kas tau skauda. Man pats geriausias dalykas yra, kai pasibaigia spektaklis, tu išeini ir nusilenki. Po to nueini ir jauti, kad tavyje dar yra adrenalino, tu atsisėdi ir tau taip ramu, taip gera... Daug sunkiau būna, kai kažkas nepavyksta. Vienas mano kolega yra pasakęs: „Neduok, dieve, numirt po blogo spektaklio“. Todėl yra geras nuovargis ir blogas nuovargis. Ir tas geras nuovargis yra pats fainiausias dalykas, koks tik gali būti mūsų darbe. Be to, kitas malonumas yra kelionės, gastrolės po Lietuvą ir užsienį. O pats didžiausias trūkumas yra stresas. Nes kai dirbi su spektakliu, - poilsio minutės nėra. Kai važiuoji autobusu į spektaklį, galvoji tik apie jį, kai ateini, - vėl tik galvoji. Būna, kad naktimis negali užmigt arba sapnuoji. Kiek kartų esu sapnavęs, kad nespėjam pasiruošti spektakliui, o žiūrovai jau renkasi, kad reikia pradėt, o kažkurio aktoriaus nėra, kad apšvietėjas ne tą prožektorių įjungė, garsistas muziką supainiojo. Tu visur turi bėgti – stresas, nervai, įtampa... - Kodėl pasirinkote režisieriaus profesiją? - Neatsimenu... Aš savęs niekur kitur neįsivaizduoju. - Režisūra – tai... - Režisūra kaip teatro specialybė yra labai jauna, palyginus su aktoryste ar pjesių rašymu. Nes tokios profesijos kaip režisierius ilgą laiką nebuvo. Režisierius buvo statytojas, tvarkytojas, vadovaujantis. O tai, kaip mes suprantame šią specialybę dabar, ji atsirado tik prieš 100 metų – kai režisierius įtvirtino save kaip kūrėją: spektaklis yra mano meno kūrinys, aš jį kuriu taip, kaip aš jį matau ir, svarbiausia, - aš esu už viską atsakingas. Beje, šiuolaikiniame scenos mene vis populiarėja vadinamojo postdraminio teatro principai, kai spektaklio pagrindu tampa ne draminė medžiaga, o kažkokios asociacijos, žaidimas užuominomis, fantazija. Šitokiame teatre režisierius tampa dar didesniu šeimininku. - Ar yra nutikę kokių nors linksmų įvykių? - Oi, kiek yra nutikę – ir linksmų, ir tuo metu nelabai linksmų... Kartą mes padarėme spektaklį, kuris buvo tarsi repeticija – aktoriai vaikšto, kažkas kažką daro. Ir mes tada žmonėms sakom – mes spektaklio nesame iki galo padarę, nes vienas susirgo, kitas ateiti nebegalėjo. Viskas buvo fantazija. Ir finale buvo taip, kad aktorė turi įbėgti pro duris, už kurių jau turi būti kitas aktorius, ir jie turėjo susitikti. Ir ji atidaro duris, o ten aktoriaus nėra. Aš sėdžiu viršuje, ir matau, kad jau aktorės tekstas, o to kito aktoriaus iš tiesų nėra. Spektaklio pabaigos nebėra... Tada aš iš viršaus bėgu į apačią ir šaukiu ant to aktoriaus, kuris sėdėjo apačioje ir pamiršęs apie savo vaidmenį kalbėjosi su draugais. O ten scenoj – „Ką darom, ką darom?“. Tada visą tą finalinę sceną iš naujo suvaidinom. O po to - plojimai, viskas labai gerai. Nors taip ir neturėjo būti. Į klaidas reikia žiūrėti kūrybiškai. - Koks spektaklis įsiminė labiausiai? Kodėl? - Visi man jie yra svarbūs ir įsimintini – „Sudie, derintojau!“, „Viens, du, trys!“, „Maras“, „Apsiriko“, „Bernardos Albos namai“, naujausias - „Upė ant asfalto“. Ir pavykę, ir nepavykę. Visada svarbiausias tas, prie kurio tuo metu dirbi... O iš kitų režisierių darbų yra spektaklių, kuriuos žiūrėjau po kelis kartus - Oskaro Koršunovo „Kelias į Damaską“, Eimunto Nekrošiaus „Hamletas“. Įspūdį padarė italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklis „Tragedia Endogonidia“, nors ir nesu didelis tokio teatro šalininkas. Labai įdomu stebėti „Atviro rato“, „Cezario grupės“ aktorių spektaklius. Žavi Klaipėdos dramos teatro aktorės spektaklyje „Viskas apie moteris“, jų bendravimas scenoje. - Kaip vyksta repeticija? - Įvairiai. Būna, kai tu ateini, susirenka aktoriai, pasižiūri į juos ir supranti, kad nieko nenuveiksi, todėl eini atsigerti kavos ar arbatos. Po to klausi: „Einam į sceną?“, ir tau atsako: „Gal neinam“. Tada tu sėdi, geri kavą toliau, kalbi, skaitai pjesę vaidmenimis, analizuoji ją. O kartais, kaip tik priešingai, sako: „Kiek galim skaityt, einam vaidint“. Repeticijos priklauso nuo režisieriaus, jo darbo principų, metodų. Aš mėgstu ilgesnį „užstalinį“ repeticijų laikotarpį – pjesės skaitymą, nagrinėjimą, prasmių, personažų santykių ieškojimą. Manau, kad aktorius, nesvarbu - mėgėjas ar profesionalas - į sceną gali išeiti tik tada, kai jau tikrai žino savo tikslus ir uždavinius. Nemėgstu, kai aktorius vaikšto su tekstu po sceną. - Ar sunki būna pradžia, kai vos tik baigi mokslus? Pradžia visada sunki. Nes ne taip paprasta tas žinias, įgytas studijų metais, pritaikyti praktikoje. Daug kas pasirodo visiškai kitaip. Neretai atsitinka taip, kad žmogus pabaigęs studijas supranta, kad negali dirbti šio darbo. Na, mes įstojom 17, baigėm 8, o dirbam tik 2. O toliau – žiūrint, kur tu nueisi, kaip viskas susiklostys. Aš po studijų irgi kelerius metus įvairius darbus dirbau, kol atsidūriau teatre.
Sandra URBONAITĖ
"Pajūrio naujienų" akademijos narė
|
|
