Iš kaimo vaikio – į pasaulinio garso kūrėjus

Antanas Mončys, pasaulinio garso skulptorius modernistas, gimė ir užaugo Kretingos rajone, Mončių kaime, netoli Grūšlaukės. Likimas susiklostė taip, kad jį, talentingą skulptorių, kelis dešimtmečius kūrusį Paryžiaus dirbtuvėse, formavo Europos kultūra, tačiau ligi gyvenimo pabaigos jis išliko itin kuklus žmogus, išsaugojęs žemaitišką charakterį ir Lietuvos pilietybę.

Birutė Turauskienė itin brangina sesers Stasės Pilibaitienės nutapytą tėviškės namų langą ir greta kabančią brolio Antano Mončio abstrakciją.

Palangoje gyvenanti 85-erių jo sesuo ilgametė pedagogė Birutė Turauskienė prisiminė, koks Antanas Mončys buvo savo artimiesiems bei draugams.

Mylėjo ir lepino seseris

A. Mončys, gimęs 1921 m., buvo vyriausias vaikas ir vienintelis sūnus keturias atžalas užauginusių Antano Mončio bei Barboros Piktuižytės–Mončienės šeimoje.

„Brolis buvo vyresnis už mane 6 metais ir tikras autoritetas mums, seserims. Jis labai mus mylėjo, o mes- jį, sulipdavome ant langų, laukdamos sugrįžtant iš mokslų Pranciškonų gimnazijoje. Tuoj puldavo daryti mums visokių žaislų iš to, kas pakliūdavo po ranka: popieriaus, molio ar audeklo atraižų. Išpjaustydavo lėlę net iš bulvės“, - prisiminė B.Turauskienė.

Motinos prašydavo gabalo šviežios drobės iš staklių ir imdavo piešti. Brolio piešiniai kabėjo prie kiekvienos sesers lovų, namų svetainėje. Mėgo tapyti peizažus - mėnesieną, sodo vaizdus.

„Sykį, pamenu, išėjome su mama į bažnyčią. Grįžtam namo – ogi mūsų jauniausios sesės Stasės plaukai garbiniuoti. Mudviejų su vyresniąja seserimi Brone plaukai garbiniavosi iš prigimties, o jos buvo tiesūs. Kai ši irgi užsimanė garbanų, Antanas sugalvojo įkaitinti ugnyje virbalą ir aplink jį suko sruogas. „Nu Ontuoselė, ku čia tam vakou padare, kap žydelka ana dabar yr“ - pasišaipė motina“, - iš smagių vaikystės įvykių juokėsi B.Turauskienė.

Moteris įžvelgia brolį turėjus kūrėjo talentą nuo mažumės: „Gal paveldėtą iš giminės, - svarstė ji. - Mūsų tėvas mėgo drožinėti – lazdas, samčius, šaukštus, o dėdė Jonas tapė portretus ir labai meniškai drožė bei visokiais ažūrais dabino verpstes ir kraičio skrynias“.

Dėdės Jono išdrožtą ir motinai dovanotą verpstę bei smeigtuką verpalų kuodeliui su grandinėle būsimasis menininkas įsiminė visam gyvenimui: jų motyvas, o ir verpiančios motinos vaizdas atgimė, kai 1952 m. jis kūrė Kryžiaus kelio skulptūras bei kūrinį „Kelių madona“ Šv.Marcelijaus bažnyčioje Laone.

Susirašinėjo netikromis pavardėmis

Pabaigęs gimnaziją 1942 m. A.Mončys įstojo mokytis architektūros į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą.

„Tačiau vokiečiams uždarius universitetą, brolis parsibeldė į Mončius, o netrukus iškeliavo į Kretingą pas dėdę Stasį Piktuižį, buvusį Lietuvos savanorį, burmistrą. Trise glaudėsi viename kambaryje viršum kooperatyvo parduotuvės. Susirado darbą policijos raštinėje, dėl to vėliau teko bėgti į Vakarus, - pasakojo sesuo. – Jis žinodavo, kada vyrus ketina vežti darbams į Vokietiją, su dviračiu pardumdavo namo ir perduodavo žinią pažįstamiems, kad šie slėptųsi. Ne vienas klasės draugas jam už tai vėliau dėkojo: nuo vokiečių pasprukęs, bet sovietų lageryje sėdėjęs Petras Statnickas sakydavo - jei ne Antanas, manęs jau gyvo nebebūtų“.

Kai reikėjo trauktis pačiam, jis ragino ir artimuosius važiuoti kartu. „Tądien laukė mūsų ligi vakaro, nesulaukęs pats – ant dviračio ir duj per sieną“, - pasakojo sesuo.

Ilgus dešimtmečius šeima apie Antaną nieko nežinojo – tėvų ir seserų ašaromis jis buvo aplaistytas. Sykį motina klausydamasi „Amerikos balso“ išgirdo žinią, kad skulptorius Antanas Mončys Paryžiaus bažnyčioje sukūrė Kryžiaus kelią.

„Koks buvo džiaugsmas ir rūpestis, kaip jį susirasti. Tuo metu aš dirbau Juodupėnų kaimo mokykloje, įsikalbėjau su viena mokytoja Danute Janonyte, kuri išdrįso pasisakyti, kad jos brolis ir sesuo gyvena Amerikoje, o ji susirašinėja su jais. Taip per jos artimuosius Amerikoje gavau savo brolio adresą: abu susirašinėdavome labai retai ir atsargiai, pasirašydami netikromis pavardėmis“, - prisipažino B.Turauskienė.

Rūpinosi namų ruoša

Pirmąkart pamatyti brolį laimė Birutei nusišypsojo 1982 m., praėjus kone keturiems išsiskyrimo dešimtmečiams. „Susitikimo akimirka Paryžiaus geležinkelio stotyje nuvylė: jeigu nebūtume žinoję, būtume praėję vienas pro kitą – laikas šitaip mus pakeitė, - atviravo moteris. – Jaunystėje Antanas būdavo mažakalbis, o susitikę neišsikalbėdavome nė per naktis. Jis pasakojo apie savo klajones ir badą, kol pateko į pabėgėlių stovyklą Vokietijoje, kaip Freiburge pateko pas skulptorių Jonyną, o šis išsiuntė mokytis skulptūros į Paryžių“, - pašnekovė pabrėžė, jog suvažiuodavę ir brolio draugai, susitikę kalbėdavosi žemaitiškai, ir po tiek metų – be jokio akcento.

A.Mončys prieš mirtį savo namuose Paryžiuje

Laižant lietuvišką medų, apsipylė ašaromis. Svajojo apie lietuvišką akmenį ir medį, būsimus darbus iš tų medžiagų. Nepriėmė nei Vokietijos, nei Prancūzijos pilietybės, ir išliko lietuviu ligi gyvenimo pabaigos.

Svečiuodamasi B.Turauskienė pastebėjo, kad jos brolis viskuo pats rūpinasi, kaip buvo įpratęs Lietuvoje – maistą pirko, valgį virė, indus plovė ir sagas vaikams siuvo. Jis sakė, kad Paryžiuje taip jau yra: žmonos čia – ponios, jeigu neturi iš ko nusamdyti jai kambarinės, dirbk pats. A.Mončys, sesers tvirtinimu, Paryžiaus centre gyveno gana kukliame bute, kurį pats ir išsiremontavo. Neturėjo net televizoriaus.

„Kai įėjau į jo butą, nustėrau: „vo tai tau ė Paryžios“. O jis sakė: ko žmogui reikia – nešąlu, esu pavalgęs, apsirengęs. Tik moteriškėm reikia to ir ano, o man - ne. Nors su parodomis važinėjo po pasaulį, buvo gana garsus, tačiau sakydavo, kad vien iš meno nė Paryžiuje nebūsi turtingas: „Reikia reklamos, o aš be to apsieisiu“, - pridurdavo.

A.Mončys buvo vedęs dukart: pirmoji jo žmona Floransė buvo prancūzė, su ja sugyveno sūnų Žaną Kristofą, o antroji žmona - vokietė Margarita, su ja susilaukė sūnaus Andriejaus ir dukters Sabinos. Su jais visais Birutė ligi šiol palaiko ryšį, - visi yra viešėję Lietuvoje.

Atgulė į tėvų kapavietę

Pats A.Mončys Lietuvą išvydo per Atgimimą – 1989 m. Sugrįžęs į tėviškę, anot sesers, jau ir nebeturėjo ramybės - kirbėjo noras kuo greičiau sugrįžti visam laikui.

„Pirmiausia aplankėme Kretingą: apėjome, išvažinėjome visas brangias vietas – gimnaziją, vienuolyną, tėviškę. Vienuolyno, kuriame dar tebebuvo muziejus, celės jam net padvelkė anų laikų kvapais. Nuėjome į Žiemos sodą, sako: viskas kaip buvę, tik nebėra didžiosios palmės. Prisiminė: kai buvo čia atėję su mokytoja, grafas liepęs į baseiną paleisti vandenį“, - pasakojo skulptoriaus sesuo.

Apsilankymas tėviškėje buvęs itin skausmingas: melioracija nukeldino visas sodybas – kaimas lyg nušluotas. Stovėjo ilgai ir žiūrėjo, prisiminė sesuo, o žvilgsnyje tvenkėsi išvien ašaros, skausmas, praradimas, ilgesys.

Aplankė Plokščių ąžuolą, kur vaikystėje savaitgalius mėgę leisti su visa šeima. Grūšlaukės kapinėse jau buvęs palaidotas tėvas, motina dar sulaukė sūnaus sugrįžtuvių. „Kapinėse brolis pasakė: ir aš čia norėsiu ilsėtis. Pats dar spėjo suprojektuoti antkapinį paminklą. Atviravo, kad nesisekė: kiek tų antkapių žmonėms esu sukūręs, o tėveliui – negaliu, sakė jis. Tėvai tarpusavyje nuostabiai sugyveno: vos susės kartu, tuoj rankomis susikabindavo. Todėl viršum kapo ir iškilo dvi susikabinusios rankos. Netrukus mirė motina. O ir pats Antanas - paskui juos: nebespėjo visam grįžti į Lietuvą – jis užgeso nuo vėžio Paryžiuje 1993 metais“, - apie A.Mončių šeimos kapavietę Grūšlaukės kapinėse pasakojo B.Turauskienė.

Tėviškės vietoje - arka

Dar būdamas gyvas A.Mončys Palangai padovanojo per penkiasdešimt brandžiausių savo darbų. Žengti šį žingsnį jį paskatino pasaulinio garso semiotikos profesorius Algirdas Greimas, su kuriuo menininką siejo bičiulystė.

Profesorius, kurio užmiesčio viloje palangiškei teko viešėti, labai vertino Antano kūrybą: sakydavo, kad jis nepataikauja kitų skoniui, o turi labai savitą europietiškai žemaitišką braižą, kaip ir tvirtą žemaitišką charakterį. Pabrėždavo, kad jo kūryboje telpa europietiški mostai ir lietuviškos erdvės.

A.Mončys Paryžiuje turėjo savo dirbtuves, kur stažuotis atvažiuodavo skulptoriai iš viso pasaulio.

Šiems išsiskirsčius, pats puldavo šluoti, švarinti patalpas. „Man būdavo labai keista: pas mus sovietmečiu skulptoriai būdavo didžiausioje pagarboje, o jis puola pats tvarkytis. Ai, sakydavo, aš pats susidėliosiu taip, kaip reikia“,- stebėjosi prisimindama moteris.

1999 m. B.Turauskienės, jos dukters Loretos bei kitų privačių asmenų rūpesčiu Palangoje buvo įsteigtas A.Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas, atidarytas A.Mončio muziejus.

Vėliau keliasdešimt menininko sukurtų darbų muziejui padovanojo po pasaulį išsibarstę jo draugai.

„Kretingoje tiesiog nebebuvo nei giminių, nei draugų, kuriems būtų rūpėjęs mano brolio palikimo išsaugojimas“,- pašnekovė neslėpė to, kodėl ne Kretingoje įamžintas menininko atminimas.

Ji labai vertina ir Kretingos šviesuoliu vadina miškininką Rimantą Kviklį, kurio rūpesčiu jų tėviškėje buvo pastatytas meniškas paminklas – arka, įamžinanti išnykusį Mončių kaimą ir iš jo kilusį įžymų menininką.

A.Mončys vadovavo studijoms: 1973 – 1988 m. Paryžiaus universiteto tarptautiniame centre, 1977 – 1981 m. Europos meno akademijoje Tryre, 1983 m. UNESCO skulptūros studijai Tulūzoje.

Yra dirbęs su žymiais menininkais Marku Šagalu, broliais Marteliais. Sukūrė religinio siužeto kūrinių „Šv.Juozapas“, „Kelių Madona“, antkapinių paminklų, abstrahuotų ekspresyvių figūrinių kompozicijų, sunarstytos struktūros skulptūrų „Vandens nešėja“, „Begalinis“, „Pamokslininkas“, reljefų, švilpių, kaukių.

Surengė 30 individualių parodų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Monake, JAV, Italijoje, Lietuvoje.

• Rašyti komentarą (4)