|
|
|
Nepelnytai užmirštas lagerio „prezidentas“
„Petras Paulaitis lageryje praleido daugiausiai metų iš visų lietuvių, tačiau sugrįžęs į Lietuvą jis sakė, kad ten jam buvo lengviau gyventi, negu čia. Kodėl? Ten priešai buvo žinomi, net jie Petrą Paulaitį gerbė dėl jo tvirtos pozicijos ir drąsiai rėžiamos tiesos. O laisvė jam buvo dar vienas kalėjimas, kurį sukūrė nesibaigiantis KGB persekiojimas ir kontrolė“,- apie partizaną ir eruditą Petrą Paulaitį – Aidą, kurį jam dar vaikystėje teko pažinoti asmeniškai, kalbėjo Pranciškonų gimnazijos istorijos mokytojas Vaidas Kuprelis (nuotr. ).
V.Kuprelio įsitikinimu, Petras Paulaitis, nuo kurio mirties praėjo 25 metai, yra pavyzdys, jog degti krikščioniškojo humanizmo ir patriotiškumo idėjomis įmanoma net gyvenant ir žiauriausiomis sąlygomis. Dalijosi duona „Lageryje Petras Paulaitis savo duonos davinį išdalindavo kitiems žmonėms, o pats, dirbdamas virtuvėje, pasisotindavo tik maisto likučiais, likdavusiais ant apskretusių puodų, kuriuos jis turėjo suplauti. Petras Paulaitis lageryje buvo vadinamas „prezidentu“, nes jam rūpėjo kiti žmonės. Pavyzdžiui, jis su lagerio administracija turėjo ilgą ir gilų konfliktą, nes siekė leidimo prie pastato, kuriame buvo gydomi ligoniai, pasodinti gėlių. Petras Paulaitis tikėjosi, kad ligotiems lagerio kaliniams jos suteiks džiaugsmo ir jėgų sveikti. Todėl šis gėlių darželis kalinių ir buvo pramintas „prezidento sodu“,- pasakojo V.Kuprelis. – Apskritai Petras Paulaitis buvo gerbiamas ne tik savo tautiečių kalinių, bet ir disidentų iš kitų šalių, o taip pat – ir lagerio administracijos. Petras Paulaitis buvo tarsi Raudonojo kryžiaus savanoris, nes jis pasistengdavo ligoniams gauti reikiamų vaistų, juos paguosti ir kaip galėdamas pagelbėti. Savo asmeninėmis savybėmis jis buvo tvirtumo, meilės Tėvynei ir humanizmo pavyzdys, kad ir kaip tai patetiškai beskambėtų. Tokių žmonių reta.“ Tikėjo laisve V.Kuprelis pasakojo, kad Petras Paulaitis iki pat mirties tikėjo Lietuvos laisve ir savo idėjų neatsisakė, nors okupacinė valdžia šito keletą kartų rimtai iš jo reikalavo. „Jis galėjo numoti ranka ir išvažiuoti profesoriauti į Italiją ar kokią kitą šalį – juk buvo eruditas, Milane studijavęs filosofiją, Turine – teologiją, Romoje – politinę ekonomiją, buvo klausęs paskaitų Lisabonos universitete ir Madrido politechnikos institute, mokėjo septynias užsienio kalbas. Bet Petras Paulaitis palaidojo savo karjerą, kad galėtų kovoti dėl laisvės, ir išėjo į mišką. Įsivaizduokite, ką reiškė humanitarui į rankas paimti ginklą. Bendražygiai sakė, jog jis – jų vaikščiojantis kunigėlis“,- kalbėjo V.Kuprelis. P.Paulaičiui bent keletą kartų okupacinės valdžios tiesiai buvo pasakyta: atsisakyk savo veiklos, pasirašyk po Sovietų Sąjungos valdžią šlovinančiu straipsniu, ir biografija vėl bus „švari“. Tačiau P.Paulaičiui tai reiškė atsisakyti savasties: jis dalyvavo Lietuvos aktyvistų fronte, būrė ir patriotiškai ugdė jaunimą, 1942 metais su gimnazistais įkūrė ir vadovavo Lietuvos laisvės gynėjų sąjungai, vėliau iš jos narių subūrė „Aido“ partizanų būrį, 1946 metais tapo vienu Jungtinės Kęstučio apygardos įkūrėju, leido pogrindinį laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, kuriame straipsnius pasirašinėjo Aido slapyvardžiu, redagavo laikraštį „Laisvės varpas“, rūpinosi žvalgyba, kontržvalgyba, agitacija ir propaganda, organizavo ginklų bei amunicijos kaupimą būsimoms kovoms. Argi jis galėjo iš savęs išplėšti patrioto širdį? Pagarbus kito nuomonei „Jis mokėjo su visais rasti kalbą. Pamenu, buvau kokių septynerių metų ir kieme pas senelius žaidžiau sniegu, kai atėjo Petras Paulaitis ir mudviem išsivystė šneka apie slidinėjimą. Ponas Petras, kaip jį vadinome, mokėjo bendrauti su vaikais ir turėjo subtilų humoro jausmą. Ir skaitydamas Petro Paulaičio bendražygių, kitų jį pažinojusių žmonių atsiminimus, matai: su mažu jis mokėjo būti mažas, su dideliu – didelis,- pasakojo V.Kuprelis. – Petras Paulaitis buvo šiltas ir tolerantiškas žmogus – kiekvieną išklausydavo su pagarba, stengėsi jį suprasti, tačiau kartu išlaikydavo savo tiesą. Šią Petro Paulaičio savybę išskiria visi su juo bendravusieji.“ Petras Paulaitis nebijojo savo tiesos sakyti ir okupacinės valdžios atstovams, pavyzdžiui, jis 1941 metais Laikinosios vyriausybės paskirtas Raseinių apskrities viršininku, protestavo prieš vokiečių karininkus, teigdamas, kad negalima naikinti žydų tautos. „Jis sakė, kad reikia teisti konkrečius asmenis, padariusius nusikaltimus, nesvarbu, kokios jie tautybės būtų. Tačiau teisti ir bausti visos tautos negalima. Jis ir lietuvius kvietė nedalyvauti žydų žudyme, šią savo poziciją viešindamas spaudoje“,- pasakojo V.Kuprelis. Paskutinieji metai – Kretingoje Dabar V.Kuprelis, kaip istorikas, jau kitomis akimis žvelgia į asmenybę Petro Paulaičio, su kuriuo jis susitikdavo svečiuodamasis pas savo senelius. Šie gyveno Vytauto gatvės nr.90 pažymėto namo I aukšte, o Petras Paulaitis vienuolio Bronislovo Lubio rūpesčiu buvo apgyvendintas to paties pastato II aukšte. „Buvo bijoma, kad po lagerio Petras Paulaitis neatsidurtų kokiuose senelių namuose ar psichiatrinėje ligoninėje, kaip kad buvo pasielgiama su lageryje kalėjusiais inteligentais. Todėl vienuolis pranciškonas Bronius Poškus-Rugelis, kunigas Alfonsas Svarinskas ir partizanas Leonas Laurinskas-Liūtas pasistengė, jog butas Kretingoje, Vytauto gatvėje, būtų pripažintas tarsi Petro Paulaičio nuosavybė – tik tuomet jis turėjo teisę atvažiuoti čia gyventi. Tuometinė valdžia veltui ragino Petrą Paulaitį paneigti savo veiklą, vežė jį į naujos statybos gyvenamuosius rajonus, sakydami, kad jis galėsiąs čia gyventi. Alfonso Svarinsko lydimas P.Paulaitis 1982 metais atvyko gyventi į Kretingą“,- pasakojo V.Kuprelis, kurio močiutė Petronėlė Kuprelienė buvo Petro Paulaičio ir Bronislovo Poškaus šeimininkė. Paskutiniuosius gyvenimo mėnesius ligų kamuotas Petras Paulaitis praleido kretingiškių Zitos ir Jono Kubilių, gyvenančių M.Valančiaus gatvėje namuose, ir buvo jų apgaubtas rūpesčiu. Sulaukęs 81-erių 1986 metų vasarį P. Paulaitis užgeso. Jis buvo palaidotas Kretingos miesto naujosiose kapinėse. Persekiojo KGB šešėlis P.Paulaitis buvo lietuvis, kuris ilgiausiai – 34 metus – iškalėjo lageriuose: Vorkutlage (Tiumenės sritis), Ozerlage (Irkutsko sritis), Dubravlage (Zubovo-Polianskij r., Mordovija), kur dirbo katorgiškomis sąlygomis. Jis buvo kalintas net ypatingos paskirties kalėjime „Akmens maišas“. Ir vis dėlto pagaliau sugrįžęs į Tėvynę, P.Paulaitis prasitarė: „Sibiro gulage gyventi buvo lengviau negu čia, laisvėje“. Mat gyvendamas Lietuvoje, P.Paulaitis visada jautė persekiojantį KGB šešėlį – jis buvo nuolat kontroliuojamas, šmeižiamas, jam buvo uždrausta nuo 19 val. iki 7 val. ryto išeiti iš namų, be milicijos žinios išvažiuoti iš Kretingos rajono. Vis dėlto, V.Kuprelis pasakojo, Petras Paulaitis, suklaidinęs savo persekiotojus, nuvyko į Maskvą, kur aukštiems KGB veikėjams išsakė nuoskaudą, jog išbuvęs lageryje, jis vis dar tebėra baudžiamas ir negali apsilankyti savo gimtinėje, susitikti su giminaičiais. Tik tuomet Maskva savo pavaldiniams Kretingoje nurodė „mažiau spausti Paulaitį“. „Šiandien Petras Paulaitis pamirštas, kaip ir kiti disidentai. Jie atnešė Lietuvos laisvės viltį, kas tuometinėje visuomenėje gal atrodė naivu, mažai tikėtina, tačiau naujoje Lietuvoje liko nepritapę,- sakė V.Kuprelis.
|
|
