|
|
|
Jūsų laikraščio adresas – „Pajūrio naujienos“
Toks šūkis šįkart papuošė naująjį „Pajūrio naujienų“ kalendorių 2012 metams, kurį šiandien kartu su laikraščio numeriu gaus mūsų skaitytojai. „Pajūrio naujienos“ – adresas Jums, norintiems jausti Kretingos rajono gyvenimo pulsą.
Išlaikėme tradiciją ir jau devintus metus surengtai „Pajūrio naujienų“ kalendoriaus fotosesijai pakvietėme šiemet labiausiai savo darbais nusipelniusius, reikšmingais gyvenimo įvykiais galinčius pasidžiaugti šių metų „Pajūrio naujienų“ herojus: Kretingos vaikų ir jaunimo teatro-studijos „Atžalynas“ režisierę Auksę Antulienę, Senosios Įpilties bendruomenės pirmininkę ir ilgametę kultūros darbuotoją Birutę Stalmokienę, verslininką ir mecenatą Praną Varkojį, naudingiausią motobolo komandos „Milda“ žaidėją Mantą Večerskį, ūkininką ir Budrių bendruomenės pirmininką Arvydą Stuopelį, audimo tradicijos puoselėtoją Ingridą Šilgalytę bei neišskiriamas septynmetes drauges Aušrinę Zeigytę ir Vestą Beržanskaitę, kurias šį rudenį išgarsino išgelbėjimo istorija. - „Jūsų laikraščio adresas – „Pajūrio naujienos“, - sakome savo skaitytojams. O koks Jūsų gyvenimo adresas?- paklausėme šių metų kalendoriaus fotosesijos dalyvių. Birutė Stalmokienė: - Senoji Įpiltis. Tai – ne tik mano namai, kultūros filialas, kuriame daug metų dirbau vedėja. Senoji Įpiltis – tai mano žmonės, mano kraštas, ir trokštu, kad jis būtų kuo gražesnis, mielas ir gyvenantiems, ir čia užklydusiems žmonėms. Kitais metais tęsime pradėtus darbus – pasinaudodami Europos Sąjungos ir privačių rėmėjų pagalba, įrengsime rekreacines zonas su žaidimų aikštelėmis vaikams. Geri šie metai buvo – suorganizavome Gegutės, Mėlynių ir kitas šventes, o labiausiai džiaugiuosi, kad pavyko kraštiečių, išsibarsčiusių po visą Lietuvą, susitikimas. Nors šiemet su skaudama širdimi išėjau į pensiją ir atsisveikinau su darbu kultūros srityje, kurioje plušėjau nuo 1988 metų, tačiau dabar jau džiaugiuosi poilsiu, daugiau laiko galiu skirti savo keturiems anūkams. Auksė Antulienė: - Siaurąja prasme – mano šeima, plačiąja – „Atžalynas“. Už poros mėnesių švęsime 20 santuokos metų – turiu puikų vyrą ir du šaunius sūnus. Šeima man reiškia labai daug, ji – mano stiprybė. Šiemet sukanka ir 15 metų, kai dirbu „Atžalyno“ teatre – čia vaidinau būdama mokinė, ir čia, jau kaip režisierė, sugrįžau, pabaigusi studijas Klaipėdos universitete. Pamenu, kaip darbo pradžioje režisierius Algimantas Verbutas perspėjo: „Neprisirišk prie vaikų“. Šito aš taip ir neišmokau. Šiuo metu repertuare turime tris spektaklius ir dar su dviem dirbam – tai yra didelis krūvis, bet vaikai neleidžia man pavargti, jie uždega savo entuziazmu, kūrybine energija. Šiemet daug darbų padarėme, tačiau visa tai yra ne mano, o bendras kolektyvo nuopelnas: suorganizavome XV tarptautinį jaunimo teatrų festivalį „Atžalyno scena“, dalyvavome XI tarptautiniame teatrų festivalyje Limbaži mieste Latvijoje. Didžiausia svajonė – kitais metais nuvažiuoti į Jekaterinburge vyksiantį jaunimo teatrų festivalį. Visada sakau: nepamirškime svajoti! Kiekviena diena mums yra galimybė kažką padaryti dėl savo svajonių. Kiti metai bus keliamieji, taigi turėsime net 366 dienas svajonių link! Mantas Večerskis: - Be abejonės, - motobolo aikštė. Gyvenu šalia jos ir joje praleidau savo vaikystę, stebėdamas, kaip motobolą žaidė tėtis, o dabar čia treniruojuosi ir už komandą „Milda“ žaidžiu pats. Džiaugiuosi, kad šiemet mane įvertino kaip naudingiausią komandos žaidėją, tačiau esu įsitikinęs, kad rezultatų pasiekiama tik tada, kai darniai ir vieningai dirba visa komanda, kai jos nariai pasitiki vieni kitais, kai visi yra tarsi vienas. Šie metai buvo geri – svarbiausia, kad nepatyriau traumų ir galėjau visas jėgas atiduoti sportui. Tačiau su komandos draugais išgyvenome ir nusivylimų – dėl kliūčių siekti čempionų vardų, dėl komandą persekiojusių traumų. Ateities planus sieju tik su sportu. Komanda turi vilčių iškovoti pirmąją vietą Atvirajame Baltarusijos motobolo čempionate. Taip pat žaidžiu ir krepšinio, futbolo komandose – sportuoju nuo mažų dienų ir kitokio gyvenimo neįsivaizduoju. Pranas Varkojis: - Neturiu adreso. Tai įpareigotų būti vienoje vietoje – esant dabartinėms technologijoms, to visai nereikia. Jei reikia pasakyti adresą, tebūnie – palapinė, nors šiaip mane galima rasti Kurmaičiuose, kur beveik 20 metų su šeima kuriame verslą. Su žmona Jūrate esame keliautojai ir šių metų vasaros pradžioje motociklu apie 4 tūkst. km išvažinėjome Islandiją. Tai labai gražus kraštas – apie jį daug galima pasakoti, net nusileidome į ugnikalnį Eyjafjallajokull, kuris buvo sudrebinęs Europą. Su žmona esame išvažinėję visą Europą, o dabar svajojame aplankyti Uzbekistaną, važiuoti šilko keliu. Tačiau nuo tokios kelionės dar sulaiko galimi pavojai šiuose kraštuose. Šiais metais krizė verslui pateikė rimtus išbandymus ir jaučiame ateinant antrąją jos bangą. Mūsų įmonės užduotis – kiek įmanoma išlaikyti savo darbuotojus. Neverkšlename. Susitelkiame ir dirbame. Ingrida Šilgalytė: - Taip, įaudžiau save drobėse, tačiau dar negaliu sakyti, kad tai yra mano adresas. Aš dar esu jaunas žmogus ir ieškau savo kelio. Sausio 1 dieną man sukaks 18 metų ir galiu pajuokauti, kad laikraštyje „Pajūrio naujienos“ esu nuo gimimo – dar turiu tą numerį, kur buvau aprašyta kaip pirmasis 1994 metų kūdikis rajone. Kartais pagalvoju, kad gimiau kokiu šimtmečiu per vėlai – nepažįstu nė vieno bendraamžio, kuris sėdėtų staklėse ir austų. Esu lyg balta varna ir kiekvieną kartą sutikusi kitą audėją labai džiaugiuosi. Audimas yra visa filosofija: jos raštai, stilistika – viskas turi prasmę. Pastebiu, kad Lietuvoje rankų darbo tautodailės kūriniai nėra vertinami. Mano audiniai yra pasklidę ne tik po Lietuvą, bet ir užsienio šalis. Šiaip esu emocinga ir nekantri, bet sėdusi prie audimo staklių esu visai kitokia. Kiek kantrybės reikia turėti, norint išmokti austi! Kaip žemaičiai sako – „prūdą“ ir dar truputėlį. Tačiau labiausiai už savo pasirinktą kelią norėčiau padėkoti savo mokytojai Reginai Jablonskienei. Avydas Stuopelis: - Mano namai – koks kitas adresas begalėtų būti? Tai yra vieta, apie kurią sukasi visas mano gyvenimas – mylima šeima, darbas, bendruomeninė veikla. Dabar gyvename tuose pačiuose namuose, kuriuose aš gimiau, čia ir laikau savo gyvenimą. Kaip ūkininkui šie metai nebuvo lengvi: žiema iššaldė javus, pavasaris kankino sausra, o ruduo buvo lietingas. Padėtį ištaisė tik vėlyvas ruduo. Tačiau labai skųstis negaliu – visi ūkininkai išgyvenome, nesužlugome. Šį pavasarį tapau Budrių kaimo bendruomenės pirmininku ir džiaugiuosi, kad bent jau bendruomenė nepajautė krizės. Laimėjome projektą ir Žemės ūkio ministerija skyrė 20 tūkst. Lt materialinei bazei sustiprinti, kitais metais planuojame įgyvendinti 25 tūkst. Lt vertės projektą, kad išvalytume, sutvarkytume gyvenvietėje esančio tvenkinio pakrantes. Asmeniniame gyvenime planų kitiems metams neturiu – tiesiog gyventi, dirbti ir būti sveikiems. Tai ir būtų visų lūkesčių išsipildymas. Septynmetės Aušrinė Zeigytė ir Vesta Beržanskaitė Mergaitės dar tik ieško savo gyvenimo adreso. Tačiau dabar drąsiai jų gyvenimo vėliava galima pavadinti Draugystę. Neišskiriamas drauges šį rugsėjį išgarsino istorija, kai Aušrinei įkritus į tvenkinį, jai pagalbos ranką ištiesė ir jos gyvybę išgelbėjo Vesta. „Iš pradžių galvojau, kad jos vandeniu apsiliejo žaisdamos su laistymo žarna – taip jos pramogaudavo vasarą. Kai sužinojau, kas iš tikrųjų nutiko – praėjo visas piktumas“,- dukters Aušrinės išgelbėjimo istoriją prisiminė Vaidotas Zeigis. Mergaitės vėliau tėvams pasakojo norėjusios pasiekti gražų akmenuką, tačiau Aušrinė paslydo ir panėrė į maždaug trijų metrų gylio gaisrinį tvenkinį. Vesta ištiesė pagalbos ranką savo draugei ir jai padėjo išlipti į krantą. Šiais metais mergaitės patyrė daug permainų: Vestai teko atsisveikinti su darželiu, Aušrinei – palikti paruošiamąją klasę ir abiem kartu keliauti į pirmąją klasę. Po pamokų neišskiriamos draugės kartu lanko dailės ir šiuolaikinių šokių būrelius, grįžusios namo – susitinka pažaisti. „Mergaitės draugauja, kaip pačios sako, nuo pat gimimo. Jau pirmuosius gimtadienius jos kartu su dar dviem draugių ketvertuko mergaitėmis – Urte Stonkute ir Arsenija Judžintaite – šventė kartu. Draugauja ir mergaitės, ir jų mamos, ir jų tėčiai“,- pasakojo Vestos tėvai Vilma ir Darius Beržanskiai bei Aušrinės tėvai Vitalija ir Vaidotas Zeigiai. „Šuniuko“,- paklausta, kokių svajonių turi artėjant didžiausioms metų šventėms, atsakė Aušrinė. O jos draugė Vesta prasitarė apie svajonę nuvažiuoti į Disneilendą. „Ir sesytės“,- pridūrė ji.
|
|
