|
|
|
Mokykla, išgyvenanti piko metus
Šiomis dienomis Kretingos meno mokykla gyvena dvilypiais rūpesčiais: šiandien atsisveikinus su mokyklos absolventais, po dienos-kitos mokyklos bendruomenę įsuks priėmimo konkurso šurmulys.
Mokyklos direktoriaus Bernardo Anužio nuomone, tokio konkurso iš esmės nė nereikėtų: meno mokyklos durys turėtų būti atvertos visiems, norintiems mokytis groti, dainuoti, šokti, piešti. „Tačiau realybė priverčia stojamojo konkurso jaudulį patirti ir vaikams, ir jų tėvams: seniai esame perlipę pastato projekto nustatytą čia galinčių mokytis mokinių skaičiaus – 350 – ribą, ir jau kelerius metus ugdome ne mažiau kaip 530-550 mokinių. Šiemet privalėsime sumažinti skaičių norinčiųjų mokytis dailės, ir tai pavadinčiau visos Kretingos bendruomenės praradimu ir pralaimėjimu. Katastrofiškai trūksta erdvės mokyklos šokėjams, nėra sąlygų koncertams rengti – šių scenarijai, idėjos seniai jau peraugo turimos aktų salės sienas. Tačiau jeigu šio laikmečio akivaizdoje pradėčiau kalbėti apie mokyklos priestato būtinumą, greičiausiai būčiau nesuprastas“, - pripažino mokyklos direktorius. Tuo pačiu jis ir pedagogų bendruomenė suka galvą, kaip rasti išeitį iš šios padėties: galbūt bus sutarta su kitomis švietimo, kultūros įstaigomis, kad šios po savo stogu priglaustų meno mokyklos mokinius. Gyvenant ankštokai, nėra galimybių priimti mokytis vyresnio amžiaus vaikų, antra, - vaikų tėvai visgi laiku turėtų apsispręsti, kur ir kokia kryptimi ugdys vaiką. „Ne per vėlu pradėti ugdyti vaiką, kai jam – 8-10 metų. Esant rimtam tėvų požiūriui į neformalųjį ugdymą, galima išvengti ne tik blaškymosi, bet ir nusivylimo, kai vaikas „perauga“ amžių, tinkamą pradėti lankyti meno mokyklą. Taip pat labai gerai reikia įvertinti vaiko galimybes - jei matyti, kad jis, ypač berniukas, nepritampa sporte, tegu ateina į mūsų mokyklą: čia jis bus laukiamas groti pučiamaisiais ar liaudies instrumentais, kurie atveria puikias saviraiškos galimybes“, - teigė B.Anužis. Jo vadovaujamoje neformalaus ugdymo įstaigoje jau kurį laiką nebekeliamas tikslas ugdyti vaiką tik profesionalumo link: ugdymo turinys suteikia laisvę rinktis – šeima, vaikas nusprendžia, ko jis sieks – būti profesionalu ar išsilavinusiu, bendruomenės kultūriniame gyvenime pritampančiu žmogumi, aktyviu jo dalyviu. „Kiekvienais metais analizuojame, kas - dar neefektyvu, kokie lūkesčiai nepatenkinti. Per tai ir atsiranda pasirinkimo galimybė, mokytojams gi – tai postūmis keistis, ieškoti naujovių. Turiu pripažinti, jog mokykla išgyvena piko metus – beveik visos sritys yra pasiekusios maksimaliai gerą lygį, kurį atspindi rezultatai“, - kalbėjo direktorius, pastebėjęs, jog į gera keičiasi ir rajono politikų, vadovų požiūris į neformalųjį ugdymą: šiais metais, nestringant finansavimui, buvo galima išpildyti visus ugdymo turinio plane numatytus tikslus. Šalia to, jog mokyklą puikiai reprezentuoja meno kolektyvai, vis labiau reiškiasi ir atskirų specialybių mokiniai-instrumentininkai: pavyzdžiui, pianistai, kurie būdavo labiau linkę apsiriboti vienu - kitu šalies konkursu, išbandė ir tarptautinių konkursų sceną. „Visa tai susiję su sveika konkurencija, su mokytojų darbo metodikos kaita. Antra, - labai keičiasi tėvų požiūris į neformalųjį ugdymą: tėvui ar motinai jau svarbu ne tik tai, kad vaikas užimtas mokykloje. Tėvai jau analizuoja, ko vaikas mokysis, kokie jo rezultatai, numatomi pasiekimai, kiek laiko saviugdai reikės skirti šeimoje. Naują požiūrį į Lietuvą parveža sugrįžtantys emigrantai: būtent jie, pabuvę svečiose šalyse, labai greitai susivokia, kokias galimybes vaikams tobulėti mes suteikiame čia, Lietuvoje, ir įvardina tai kaip dovaną visam gyvenimui“, - pokyčius mūsų visuomenėje apibūdino B.Anužis.
|
|
