|
|
|
Užparkasiuose kurkia kitokios varlės
Jauni 32 metų skulptoriai Laura ir Rimantas Jarošiai sakė nebemoką žiūrėti į akmenį, kaip į paprastą lauko riedulį. „Kiekvienas akmuo mums asocijuojasi su būsima skulptūra. Kaip žmogus, taip ir akmuo turi savo charakterį, kurį atskleidžia kūrybinė idėja“, - teigė abu sutuoktiniai, gyvenantys ir kuriantys keturias trobas turinčiame Užparkasių kaime.
Suteikę akmeniui naują gyvenimą, L.ir R.Jarošiai Užparkasiuose įveisė kitokių varlių, varnų, sraigių būrį. Visi šie gyviai – iš akmens, kuris sumaniai derinamas su metalu. Iš Užparkasių akmeninės sraigės, varlės, pelėdos ar varnos iškeliauja į sodybas, parkus, skverus, kur gyvena naują gyvenimą – džiugina žmones. „Skulptūros grožis geriausiai atsispindi vaikų akyse. Reikia tai pamatyti... O ir mūsų kaimo šunys – ir tie supranta, kas yra gera skulptūra: pasisekusį darbą būtinai aploja“, - pusiau juokavo Rimantas, kuris kartu su žmona Laura yra baigę skulptūros studijas Telšiuose. Į Užparkasius jie atvyko beveik prieš ketverius metus. Ieškoję vietos, kur ramiai, niekam netrukdydami galėtų zirzinti akmenį, o ir pajūris traukęs. „Čia, šiame krašte, - daug poilsio vietų, parkų. Pajūrio zona turi savo veidą, ir čionai atvykdami galvojome, kad visada turėsime darbo“, - prisipažino sutuoktiniai, kurių darbai puošia ne tik pajūrio sodybas - per pačias įvairiausias muges skulptūros iškeliauja ir į kitas Lietuvos vietas. Tačiau geriausiai akmenį, anot L.ir R.Jarošių, supranta žemaičiai: „Žemaitijoje džiaugiamasi akmeniu. O štai didmiesčių žmonės – viskuo persisotinę, nebežino nė patys, ko benori. Kituose Lietuvos regionuose išvis nėra akmentašystės tradicijų, todėl suvalkas ar aukštaitis akmens gali nė nepastebėti“. L.ir R.Jarošiai sulaukia įvairių savo darbų vertinimų. Vienas juokingiausių jiems buvęs komplimentas, išsakytas fraze „oi, kokie gražūs maži paminkliukai...“ „Iš tiesų viskas priklauso nuo žmogaus: vienas žiūri – temato tik akmenį, o kitam ir neapdorotas akmuo yra meno kūrinys“, - pastebėjo R.Jarošius, kuriam patalkininkauja ir Užparkasiuose gyvenantis akmeniui prijaučiantis Darius Martišius. Kad skulptorius galėtų „žaisti“ su akmeniu, kad kiekviename lauko riedulyje jis susivoktų įžvelgti kūrybinę idėją, kad menininką lydėtų kūrybinė laisvė, reikia nemažai darbo metų.
„Prabangos savaitę žiūrėti į akmenį ir po to iš jo kažką išgauti – neturime. Tada tai būtų pomėgis, o ne darbas. Taip jau yra, kad skulptūra mums – vienintelis ir pagrindinis užsiėmimas“, - kalbėjo L.ir R.Jarošiai, teigdami, jog kūrybinių idėjų bado dar nepajautę.
|
|
