Prie atkurto bunkerio susirinko gyvi istorijos liudininkai

Žibininkuose Vilimo kalvelėje lankytojams atvertas prieš pusšimtį metų susprogdintas partizanų bunkeris. Prie autentiškai atkurto bunkerio atidengtas ir paminklas žuvusiems partizanams pagerbti. Iškilmių ceremonijoje dalyvavo ir gyvi likę to laikmečio liudininkai, pamenantys, kas slapstėsi slėptuvėje bei kokiomis sąlygomis tada gyveno partizanai.

Dabar į bunkerį galima nusileisti laiptais. Prieš penkiasdešimt metų į jį reikėdavo įšliaužti keliais.

Požeminiame bunkeryje, kuriame vargiai galima išsitiesti visu ūgiu, kelerius metus slapstėsi Narimanto kuopos nariai. Bunkerio atidarymo iškilmėse dalyvavęs Narimanto kuopos vadas, Lietuvos laisvės armijos narys, buvęs Palangos miesto gimnazijos mokytojas Vytautas Jurevičius savo ir bendražygių slaptavietės sunaikinimo nepamatė: jau treti metai buvo areštuotas. Tačiau kovotojas už laisvę dar ir šiandien pamena tuos, kurie priklausė Narimanto kuopai, Kardo rinktinei ir iš išduotos slaptavietės spėjo pabėgti, tačiau žuvo palaukėje: kretingiškiai Pranas Budrys – Šarūnas ir Stasys Lisauskas – Antanas, Darbėnų mokytojas Alfonsas Knystautas – Ragūnas, palangiškis Vytautas Gricius – Žilvinas bei Vytautas Daugintis – Bogūnas.

Prisiminimais bunkerio atidarymo iškilmėse dalijosi ir paskutinė slaptavietės ryšininkė, Narimanto kuopos vado sesuo Marija Jurevičiūtė – prie Darbėnų buvo nušautas jos ir V.Jurevičiaus brolis Albertas Jurevičius – Sakalas.

M.Jurevičiūtė ryšininke buvo nuo 1946 iki 1948 metų.

„Turbūt kitaip ir negalėjo būti, kad tapau ryšininke. Gyvenau netoliese. Du klasės draugai išėjo į mišką. O juk tik taip buvo sakoma – „išėjo į mišką“. Iš tikrųjų kelerius metus miške žmonės gyventi negalėjo. Jie turėdavo kur nors slapstytis, glaustis pas žmones. Klasės draugai slapstėsi mano namuose. Tik tada, kai tremtin išvežė kaimus, partizanai pradėjo miškuose statytis bunkerius. Kol buvo galimybė, partizanus slėpdavome kambariuose, naktį – daržinėje. Aišku, bijojome, labai bijojome. Tačiau mūsų meilė tėvynei buvo labai didelė. Viską darėme dėl jos“, - kalbėjo M.Jurevičiūtė.

Moteris pasakojo, kad jos, kaip ryšininkės, darbas būdavo perduoti partizanams, kur reikia susitikti su kitais laisvės kovų dalyviais, kur ir kokioje vietoje kas lauks. Tačiau rašytinė informacija dažniausiai būdavusi konfidenciali, ir ryšininkai, perduodami žinią, jos turinio nežinodavo.

Marija Jurevičiūtė – vienintelė gyva likusi Narimanto kuopos ryšininkė.

„Prisimenu vieną 1947-ųjų sekmadienį. Turėjau šokti ant dviračio ir važiuoti į Kretingos ligoninę. Ten buvo pagrindinis taškas, kur suplaukdavo visa partizanų informacija. Nuvažiavusi ten, gavau raštelį, tačiau nežinojau, kas ten parašyta. Tik vėliau sužinojau, kad Narimanto kuopai parvežiau žiaurią žinią: žuvo Kartenoje besislapstantys vyrai“, - prisiminimais dalijosi M.Jurevičiūtė.

86-erių sulaukusi palangiškė anuomet - 1951 metais - už savo veiklą - Tarybų Sąjungos išdavystę - buvo nuteista myriop. Tačiau mirus Stalinui, mirties bausmė buvo pakeista 25 metų nelaisve. M.Jurevičiūtę išvežė kalėti į Kingiro lagerį – vieną baisiausių lagerių Tarybų Sąjungoje.

Kad ir kokia istorija buvo žiauri, bunkerio atstatymo ir paminklo idėjos autorius, buvęs politinis kalinys Petras Gabrėnas iškilmių svečius ragino nepamiršti faktų.

„Negalime likti be istorijos. Ateities kartoms reikia išsaugoti prisiminimus ir įvykius menančius objektus. Anuomet miške, kuriame buvo bunkeris, pušys dar buvo mažos. Ir pats bunkeris buvo daug labiau užslaptintas: į jį buvo galima įšliaužti keliais, slaptavietės tuomet būdavo apdedamos žolėmis, užsodinant kokį krūmą – kad atrodytų kuo natūraliau. Į atkurtą bunkerį galima patekti laiptais – taip seniau nebūdavo, tačiau jo vidus yra visiškai autentiškas“, - pasakojo P.Gabrėnas.

Pramogų komplekso „HBH Juozo alus“, prie kurio ir atidarytas bunkeris, direktorė Rada Matulevičienė sakė, kad apie partizaninių kovų metais egzistavusią slaptavietę buvo žinoma daugelį metų, tačiau tiksli vieta nustatyta pavasarį – kuomet buvo pradėti bunkerio atkūrimo ir paminklo statymo darbai.

„Į laisvę mes ėjome krauju laistytu keliu. Tai įrodo ir penki Žibininkuose žuvę partizanai. Mes net nežinome, kur yra užkasti jų kūnai. Esame jiems labai daug skolingi. Dalį tos skolos galime grąžinti pagerbdami jų atminimą ir pastatydami jiems paminklą bei atkurdami jų kovos simbolį - bunkerį“, - kalbėjo P.Gabrėnas.

• Rašyti komentarą (2)