Kačaičių kaimas garsėjo dainomis ir loterijomis

„Dainingas buvo mūsų kaimas, kol jo neišdraskė: dainavo ir giedojo jaunas ir senas. Ir dabar mes tebedainuojame iš savo tėvų išmoktas dainas“, - kalbėjo ilgametė Budrių bibliotekos vedėja Danutė Paukštienė ir dvi poros seserų - Antanina Kniukštienė ir Salomėja Vasiliauskienė bei Virginija Uktverienė ir Zita Sermontienė. Jos visos - Budrių folklorinio ansamblio, neseniai atšventusio 10 metų jubiliejų, dainininkės.

Iš Kačaičių kilusios (iš kairės) Virginija Uktverienė, Antanina Kniukštienė, Salomėja Vasiliauskienė ir Zita Sermontienė lyg žirnius bėrė prisiminimus apie savo kaimą ir jo žmones.

Moterys sakė, jog gimtuosiuose Kačaičiuose gyvenusios kaimynystėje, jos ir šiandien tebėra geros draugės. „Esam pagrindinės dainininkės kaimo šventėse, ir „giedorkos budynėse“, - juokavo pašnekovės.

Susitikimų vieta - Didysis kūlis

„Dabar garsieji Kačaičai primena Kazachstaną – vien tyrai ir žolėm apaugusios plynės belikę“, - liūdnai kalbėjo D.Paukštienė. „Nesakyk taip: antai buvusioj Stepono Balsevičiaus sodyboj keroja ąžuolas, Juozo Skliuderio – ieva, Prano Žilinsko – visa eilė eglių ir beržų“, - jai paprieštaravo A.Kniukštienė.

Išnaikino jų kaimą tada, kai „Aušros“ kolūkio pirmininkas Mečislovas Navajauskas, anot pašnekovių, užsimojo Baublius paversti miestu: sodybas nugriovė, karves išnaikino ir išmokė kaimo vyrus kortas mušti ir girtauti. Bet Kačaičių žmonės į Baublius nesikėlė - nutūpė Budriuose.

Kačaičių kaimą nuo Budrių teskyrė Kartenalės upelis: kaimas su pusšimčiu sodybų buvo vos už poros kilometrų į Kartenos pusę. Kaimo įžymybė – Didysis kūlis, ant kurio šventadieniais po pamaldų ar pasilinksminti į gegužines mėgdavęs rinktis kaimo jaunimas. Tai – 5 m ilgio ir 4 m pločio ledynmečio riedulys, šiandien taip pat apaugęs žolėmis ir sunkiai beprieinamas.

Budriai buvo mažesni už Kačaičius, bet jie turėjo savo bažnyčią, kapines, pradžios mokyklą, kurioje mokėsi ir pašnekovės. Jos atmena, kaip per šventes jaunalietuvių eisena net iš Baublių su vėliavomis ir giesmėmis traukdavo į Budrių bažnyčią, pakelėje prisijungdavo ir jų kaimo žmonės. Budrių bažnyčioje prieškariu giedodavęs jaunimo choras: Kačaičių choristams vadovavęs mokytojas Vincas Jankauskas, vėliau jis tapo mokyklos direktoriumi. Jo žmona Sofija taip pat mokytojavo Budriuose. Jiedu buvo kretingiškės gydytojos Emilijos Pakutinskienės tėvai.

Kaimo žmonės buvę labai linksmi, vieni pas kitus eidavę į svečius, rengdavę loterijas. Jas organizuodavo ūkininkė Kazimiera Butkienė: lošdavo iš laikrodžio, paveikslo ar kokio rakando.

O už surinktus pinigus kviesdavę muzikantus, keldavę gegužines.

„Gražiausias kaimo vaikis pirmiausiai turėdavo pašokdinti to kiemo, kuriame vykdavo gegužinė, šeimininkę. Tai buvo auksinė taisyklė“, - prisiminė viena vyriausių pašnekovių, 75-erių S.Vasiliauskienė.

Žmonės „į vakaruškas“ susieidavo iš visų Kačaičių kaimo pašalių: Notėškės, Palaivės, Gutgalio, Žvėzdros, Palties, Baltkalnio, Laukų, Panarskos, - tiek vietovių pavadinimų turėjo kaimas.

Nuo ministro – ligi sargo

Netoliese Didžiojo kūlio, prie upelio, buvęs Notėškės malūnas. Jis priklausė žydui Braudei Ruinui. Malūne gyveno jo sesuo Elkė ir brolis Rupkis. Malūnininko padėjėju ten yra dirbęs S.Vasiliauskienės tėvas.

45 metus Budrių bibliotekos vedėja dirbusi Danutė Paukštienė surinko gausios archyvinės medžiagos apie išnykusį Kačaičių kaimą.

A.Kniukštienė pamena malūne buvus freską, kurioje per visą sieną buvo pavaizduotos trys moterys. Pasakodavo, kad tą freską nutapė samdytas Notėškės dvaro dailininkas Petravičius, kuris vedė dvarininkų Petro ir Vincės Šniukštų dukterį Aldoną. Malūnas buvęs pakalnėje, o dvaro „pakajai“ - viršukalnėje.

Notėškės „pakajaus“ šeimininkas P.Šniukšta - garsus prieškario Lietuvos žmogus: jis buvo Lietuvos kariuomenės generolas leitenantas ir ligi 1935 m. - krašto apsaugos ministras. Vėliau – valstybės Tarybos narys.

Pas dvarininkus tarnavo V.Uktverienės tėvas Vincas Lukauskas, o jo sesuo Barbora buvusi dvarininkaitės kambarinė. S.Vasiliauskienė pamena savo motinos Kotrynos Maciūtės pasakojimus, kad Aldona Petravičienė buvusi labai dosni: kišenaitėje visuomet turėdavusi pinigų. Todėl kaimo mergaitės mėgdavusios pririnkti uogų ir nunešti poniai, o ši atsilygindavo monetomis.

Petravičiai turėję vienintelį sūnų, kurį vadindavę Vika. Sykį šiam išsimaudžius Minijoje, iškilo votis, buvo užkrėstas kraujas. Jį išvežė gydytis į Šveicariją, ten jis ir mirė.

Užėjus rusams, Petravičiai emigravo į Prancūziją.

P.Šniukštos likimas – gana dramatiškas: 1940 m. jis buvo įkalintas Kauno IX forte, iš kurio, prasidėjus karui, pabėgo. Per karą jis ir gyveno Notėškės dvare. Yra žinoma, kad, besibaigiant karui, jis nespėjo pasitraukti iš Lietuvos. Apsigyveno Šilutėje svetima pavarde: ligi mirties, žinomas kaip Petras Šukys, jis dirbo ūkio sargu.

Kaimas turėjo ir savo Varnaitę

Pašnekovės tvirtino, jog įdomiausia jų kaime buvusi Aleksandros ir Juozo Uktverių sodyba. „Mes, mergelkos, susieidavome į jų kiemą, ant pamato nusipiešdavome „dangų“ ir šokinėdavome. Prieidavo kitų vaikų, susimušdavome ir bėgdavome skųstis Uktverienei. Šeimininkai mėgo vaikus ir leisdavo pas juos rinktis“, - vėliau uošvija tapusį kiemą prisiminė Virginija Uktverienė.

„Turėjome ir savo kaimo muzikantą – Steponą Skliuderį. Grojo su armonika, akordeonu, bandonija. Kai sūnų iš kariuomenės parvežė grabe, „suvisam“ užgeso ir jis. Turėjom ir savo pribuvėją – babūnę Magdaleną Armalienę. Ji mus visus „atnešė“ – kai buvom maži, tikėjom, kad vaikus atneša gandras, nusileidęs į kiemą palesti išmirkytų žirnių. O vyresnieji ir spėdavę iš jo pagriebti mus“, - juokėsi prisiminusios moterys.

Veronika Skliuderytė buvusi tikra kaimo „aktrisė“: ji mokėdavusi pamėgdžioti kiekvieną, ir iš išorės buvusi labai panaši į aktorė Reginą Varnaitę.

Jonas Martinkus buvęs garsus kaimo klumpdirbys, o Leonas Kniukšta – kalvis, ilgus metus tarnavęs caro kariuomenėje. Jis pagelbėdavęs rusiškai užrašyti laiškus, siunčiamus į Sibirą ištremtųjų šeimoms.

Moterys išvardijo į Sibirą iš Kačaičių ištremtas šeimas: Alfonso Šepučio, Stepono Balsevičiaus, Igno Mažono, Jono Martinkaus, Ignaco Kumpono, Leono Narmonto. Pokaris skaudžiais likimo kirčiais paženklino ir čia pasilikusiuosius, ne išimtis – ir D.Paukštienės šeima.

1949 m. jos tėvą, kaimo šviesuolį Praną Balsevičių, pas kurį ėję kaimo vyrai aptarti žinių – šis turėjęs radiją ir skaitęs laikraščius - apkaltinę bendradarbiaujant su komunistais, nušovė miškiniai. Danutei tebuvo 11 metų, jai su mama teko slapstytis Kartenoje.

D.Paukštienė atviravo, jog šiandien ji liko vienui viena, be giminių ir artimųjų – pati buvusi vienturtė, prieš keletą metų tapo našle ir palaidojo vienintelį savo sūnų. Tačiau ji nesanti vieniša, nes kaime aplink ją – daug gerų žmonių.

• Rašyti komentarą (2)