Pokario metais mokyklą lankė per 100 mokinių. Su jais dirbo dvi mokytojos. Viena jų, jau aštuoniasdešimt perkopusi Stasė Šileikienė, dabar gyvenanti Darbėnuose, buvo ir O.Narmontienės pirmoji mokytoja. „Ežkepių mokykloje dirbau ir pačiu sunkiausiu metu, kai aplinkui vyko tarpusavio kovos, tvyrojo įtampa. Tačiau žmonės buvo geranoriški: per Naujus metus padėdavo mums, jaunoms mokytojoms, surengti vaikams eglutę“, - prisiminė S.Šileikienė.
Ežkepių kaimą, kaip ir kitus, suniokojo melioracija. Nors mokykla persikėlė į Auksūdį, tačiau išliko jos pavadinimas – Ežkepių mokykla. Senieji kaimų žmonės – išmirę, jaunesni – išsibarstę po kitas vietoves.
Iš vaikystės O.Narmontienės atmintyje išliko prisiminimai apie kaimo keistuolius. „Gyveno tokia Kairių šeimyna. Jie buvo labai paslaptingi ir užsisklendę, beveik su niekuo nebendravo. Jie vystė natūrinį ūkį, patys net duoną kepdavosi. Žmonės kalbėdavo, kad jų namuose lankosi dvasios, - prisiminė mokytoja. – Man dar įdomūs buvo dabartinio Klaipėdos muzikinio teatro solisto Mindaugo Rojaus seneliai, jau anapilin išėję Elena ir Zachariejus Rojai. Jie buvo apsišvietę, skaitė labai daug knygų, bet – uždari“.
Per Darbalę ėjo Menkių kelias
Važiuojant Grūšlaukės link ir pasukus į Skuodo pusę, per miškais apaugusius išnykusius Darbalės ir Ubagiškių kaimus vingiuoja aštuonių kilometrų žvyrkelis. Senieji žmonės šį kelią vadina Menkių keliu arba Menkių „kasinaliu“. Šiuo keliu žydų pirkliai iš Šventosios uosto gabendavę žuvį į Salantus, Platelius.
Pasak darbėniškio Stanislovo Burbos, Menkių „kasinalis“ yra tapęs nebyliu istorijos metraštininku. Jo tėvų sodyba ligi šiol tebestovi Kiaupiškių kaime, palei šį kelią. Kelias įgijęs strateginę reikšmę karų metais: vokiečių ir rusų divizijos traukdavo juo nuo Šiaulių Liepojos link.
Stanislovo motina Barbora pasakodavusi, kaip rusų kareiviai reikalaudavę maisto, daržinėj iš šieno sugebėdavę išsivirti arbatos, o vietiniai žmonės puldavę slėpti savo dukteris. Vokiečiai, priešingai, būdavę mandagūs ir už produktus visuomet susimokėdavę.
Po karo kelią lygino ir pylė žvyro. S.Burba atmena, kaip tuo keliu jo vaikystėje į apmokymus riaumodavę sovietų tankai ir kitokia sunkioji technika.
Darbalių miškuose yra valstybinių medžioklės plotų. Pakelės ruožas nusėtas medžioklės bokšteliais. Anksčiau Darbalių mišką mėgę sovietiniai „šulai“, dažnas svečias būdavęs Lietuvos kompartijos vadas Petras Griškevičius. Dabar į komercines medžiokles čia atvyksta medžiotojų ir iš užsienio. Atkarpa nuo Grūšlaukės kelio ligi medžiotojų bokštelių neseniai išasfaltuota.
Į Menkių „kasinalį“ atsiremia ir Vilkų takas. S.Burbos žodžiais, miške iškirsta proskyna į sodybas traukdavę išbadėję vilkai.
Pagal PHARE programą rengiant tarptautinį dviračių taką, buvo pasiūlyta ruože
nuo Šventosios Platelių link Menkių „kasinalį“ įtraukti į šį maršrutą.
Į tėviškę – „kryžiaus kelias“
|
|
Išnykusius kaimus dažniausiai mena kapinaitėse pastatyti kryžiai.
|
Darbėniškė Petrė Jurgutienė gimė Auksūdy, tačiau nutekėjo į dabar jau išnykusį Plėšimų kaimą. „Plėšimai pokariu atrodė taip: aplink – miškai, laukai ir išmėtyti vienkiemiai. Kai apie 1965 m. iš Plėšimų mus per melioraciją iškeldino, vėl sugrįžome į Auksūdį. Tėviškėje iš brolio ir sesers nusipirkome namą, o po trejų metų mus jau keldino ir iš ten. Kurie nesutiko, tie ir pasiliko. O mes su visu nugriautu namu parvažiavome į Darbėnus, ir iš tų pačių medžiagų pasistatydinome mūrinuką“, - pasakojo moteris.
Dabar į senąją P.Jurgutienės tėviškę sugrįžo jos sūnus Kęstutis su šeima. Moteris prisiminė, su kokiu ūpu jie susigrąžinę senelių žemę ir puolę ūkininkauti. Bet ilgainiui sugrįžtuvės virto kryžiaus keliu. „Dabar vaikai verkia, nes iš žemės nebepragyvena: nei už pieną ką begauna, nei už gyvulius. Jiedu dirba be poilsio: nuomojasi žemės, melžia 7 karves. Bet turi dar prasimanyti, iš ko gyventi, nes smaugia paskolos, paimtos technikai pirkti“, - atviravo moteris.
Tris vaikus pagimdžiusi 66-erių P.Jurgutienė jau devynerius metus – našlė. Kad ir sunkiai gyveno kaime – dirbo fermoje prie 20 karvių, pati jas melžė, šėrė, kuopė, tačiau, tvirtino moteris, niekas neverkšleno dėl krizių.
„Su senaisiais jaunystės draugais nebesusieiname, bet, kad nebūtų ilgu, kelios draugėn susibūrusios moterys giedame Kalnus: ir per darbėniškių „budynes“, ir per Gavėnią - pagiedame už mirusius bei gyvus savo artimuosius“, - apie savo dabartinį pomėgį pasakojo Petrė.
Naujukus kelia naujam gyvenimui
Pasak Darbėnų seniūno Edvardo Stalmoko, išmirusius Mėmiškių, Serapimų kaimus dengia miškai. Sausdravuose, netoliese Lazdininkų tvenkinio, dar yra išlikę kelių namų pamatų griuvėsiai. Kai kurie kaimai, tokie kaip Plėšimai, Užkylininkai, tebuvo tik žmonių išgalvoti vietovardžiai, bet ne dokumentuose pažymėti kaimai.
Kone visi išnykę kaimai turėjo savo kapinaites. Kai kurias iš jų prižiūri susigrąžintų žemių savininkai, tačiau daugumą – seniūnija. „Ir šiemet ketiname pagal viešųjų darbų programą įdarbinti žmones, kad sutvarkytume kapinaites ir jose išlikusias koplytėles bei kryžius“, - tvirtino E.Stalmokas.
Išmirusio Naujukų kaimo maro kapinaitėse šiandien greta sukežusio senojo pastatytas ir naujas kryžius. Pamiškėje – buvusioje šio kaimo senbuvių Vinco ir Anelės Skersių sodyboje, buvusioje prosenelių žemėje, kuriasi kretingiškis akmenkalys Gediminas Staškauskas. Senelių sodybai atminti jis perstatė kryžių ir koplytėlę.
G.Staškauskas Naujukus kelia naujam gyvenimui: miško proskynoje jis jau pasistatė pirtį, išrausė tvenkinį. „Čia – gražu: pažiūrėkit, kokia gamta. Čia basas lakstė mano senelis, dar teko vienkiemyje pabuvoti ir man vaikystėje“, - kalbėjo naujakurys.
Dūminės pirkios šiandien nebestatys, teigė G.Staškauskas, tačiau liaudies architektūros tradicijų, renčiant namą, jis ketina paisyti.
