Nuo Parkinsono ligos ginasi siuvinėdama

Kretingiškei Marijonai Jurkienei prieš 15 metų gydytojai diagnozavo Parkinsono ligą. Moteris turi sunkią negalią: nuo pusiaujo beveik nejausdama kojų, ji vos bevaikšto, drebančios rankos nebenulaiko daiktų. M.Jurkienės sveikatą paveikė ir įgimta širdies yda bei venų nepakankamumas. Tačiau ligų įkalinta 73-jų moteris nuo vienatvės ir negalės ginasi kryželiu siuvinėdama paveikslus.

Sveikam sunku įsivaizduoti, kiek kantrybės ir ištvermės iš sergančiųjų Parkinsono liga reikalauja net toks paprastas judesys, kaip į adatą įverti siūlą. Įveikusi šį barjerą, M.Jurkienė prie drobės nuramina kūno ir sielos drebulį.

Siuvinėjant nurimsta vidus ir rankos

„Įsivaizduokit, pati sagos neįsisiuvu, bet nesiuvinėti jau nebegaliu, - atviravo M.Jurkienė. - Kol prisėdu prie drobės, krečia vidinis drebulys, virpa ir rankos. Bet kūną užlieja palaima. Pamažėle vidus nurimsta, įkrintu į darbą, ir, atrodo, lyg kuriam laikui apsigyvenčiau savo kūrinyje“.

Dabar moteris siuvinėja gerves. Jos, kaip ir žirgai – kūrėją įkvepiantys gyvūnai. Prie šio darbo triūsia jau dvi savaites. Ligi paveikslo pabaigos prireiks antra tiek.

Nuo tada, kai išėjo į pensiją, Parkinsono ligos paveiktomis rankomis M.Jurkienė išsiuvinėjo apie 200 įvairių paveikslų: ir pagal brėžinius iš specialių siuvinėjimui skirtų žurnalų, ir pagal savo eskizus. Kone visus juos moteris išdovanojo giminėms, draugams, kaimynams.

Sau pasiliko „dūšią“ raminančius ir akį glostančius porą dešimčių paveikslų. Šiuo metu jos vieno kambario buto sienos tuščios: Kretingos Motiejaus Valančiaus bibliotekoje surengta M.Jurkienės darbų paroda. Tai – jau septintoji personalinė kūrėjos siuvinėtų paveikslų paroda.

“Jau apsipratau su ištuštėjusiais namais. Jeigu mano paveikslus pamačiusiems žmonėms sieloj pasidarys nors truputį šviesiau, būsiu labai laiminga. Šita bibliotekos darbuotojų rūpesčiu surengta paroda man – kaip dovana“, - M.Jurkienė džiaugėsi, jog bibliotekininkės parengė dar ir internetinį jos darbų albumą, kurį galima rasti svetainėje www.kretvb.lt

Neapsieina be pagalbos

Iš Molėtų kilusi M.Jurkienė dirbo Jokūbavo mokykloje bei bibliotekoje, vėliau persikvalifikavo į buhalteres ir dirbo šį darbą ligi pensijos.

Moteris sakė, jog pirmuosius Parkinsono ligos požymius aplinkiniai pastebėjo dar tuomet, kai ji dirbo Jokūbavo kolūkio buhaltere: „Reikėdavo per susirinkimus perskaityti metinę ataskaitą, o mane apimdavo nežmoniškas baimės jausmas, pradėdavo drebėti rankos. Iš pradžių pati nesupratau, iš kur tas nerimas, sąstingis, drebulys, - kalbėjo pašnekovė. – Vis gydžiau širdį, dėl jos net kelis sykius gulėjau Santariškėse. Kol sykį šeimos gydytojas Vytautas Katkus sustabdė mane, jau išeinančią iš jo kabineto. Liepė sugrįžti, darsyk paėjėti ir pasakė: jums – Parkinsonas“.

Moteris sakė, jog jau 15 metų ji reguliariai vartojanti 4 rūšių vaistus, tačiau liga progresuoja: vis labiau dreba rankos, apmiršta juosmuo, kausto judesius. Visi vaistai – kompensuojami. Tik praėjusią vasarą moteriai buvo nustatyta didelių poreikių negalia, kuri anksčiau prilygo pirmai invalidumo grupei.

M.Jurkienė be aplinkinių globos jau neapsieina. Jos namus, stebinančius ypatinga tvarka ir švara, sutvarko bei produktų parūpina samdoma pagalbininkė. Moteris sakė, jog ji niekaip neapsieitų be gerų žmonių ir kaimynų pagalbos. Kaimynų berniukas kasryt išveda pasivaikščioti šunelį, kaimynas Antanas po darbo sutvarko buities gedimus, dar kiti sumoka mokesčius.

Vasarą Marijona dar tikisi pamažėle, įsikibdama į turėklus, nusileisti laiptais į kiemą. Žiemą bijanti paslysti.

Pati sau – geriausia draugė

Marijona sakė, jog ji pati mokosi įveikti liūdnas mintis, kurios užklumpa dažniausiai naktį: tuomet keliasi, jungia šviesą ir pasineria į siuvinėjimą, kol akis vėl ima merkti miegas.

Būna ir ypač liūdnų dienų, kai nesinori visiškai nieko. Bet moteris neleidžia sau ilgai gulinėti, nes gulėjimas ir liūdesys – didžiausi jos priešai. Ilgėliau gulinėjant, atgulti galima ir visam laikui, - čia ir slypi Parkinsono ligos klasta.

„Draugės bėdavoja apie ligas, apie blogėjantį gyvenimą. O man visko užtenka, kad tik sveikatos turėčiau. Kartais jos klausia, kaip aš galiu gyventi vienatvėje. O aš galvoju, kaip man suspėti surikiuoti darbus. Sunkiausia būna, kai užbaigiu vieną paveikslą, ir tol, kol pradedu kitą. Vis ieškau naujos temos, galvoju, svarstau. Kartotis nebenoriu - nebeįdomu, - kalbėjo pašnekovė. - Į žmones išeiti nebegaliu, todėl pati sau tapau geriausia drauge“.

Prie vienatvės, tikino Marijona, ją pripratino pats gyvenimas: jau 20 metų ji – našlė, išgyvenusi ir dukters netektį. Jos 2,5 metų mergaitė mirė staiga nuo leukemijos. Vienintelė jos paguoda – Jokūbave gyvenantis sūnus Saulius, 3 anūkai ir 3 proanūkiai.

• Rašyti komentarą (4)