Gyvenimas sotino vargu ir ašaromis

Yra žmonių, kurių gyvenimas teka ramiai ir tyliai. Tačiau profesorės, mūsų kraštietės Elenos Moncevičiūtės-Eringienės gyvenimas - pilnas išbandymų ir netikėtumų.

Mūsų kraštietė profesorė Elena Moncevičiūtė-Eringienė - aktyvi sveikos gyvensenos šalininkė ir propaguotoja.

Profesorės šaknys – Kretingos rajone

Profesorė E.Moncevičiūtė-Eringienė gimė 1927 m. kovo 20 d. Mončių kaime. Čia prabėgo ir jos vaikystė.

Mokėsi Mončių-Medsėdžių pradinėje mokykloje, vėliau - Darbėnuose, Kretingos pranciškonų gimnazijoje. Mokslus baigė Skuodo gimnazijoje, kuri paskutiniaisiais karo metais dėl apšaudymų iš Liepojos pusės buvo perkelta į Mosėdį.

Mokytis sekėsi labai gerai ir gimnaziją būsima profesorė baigė aukso medaliu.

Jai, kaip geriausiai mokinei, buvo patikėta ir išleistuvių kalba. Pasak profesorės, jos niekas netikrino, todėl jos 1945 metų rugpjūčio 27 dieną pasakytoji kalba, kurioje - meilė savam kraštui ir lietuviškam žodžiui bei taip nedaug ir švelniai paliesta Sibiro tremtis, - sukėlė tikrą sąmyšį.

- Tai kainavo: man buvo uždrausta tais metais stoti į Vilniaus universitetą, - prisiminusi anuos laikus sakė pašnekovė.

Buvo nuvykusi ir į Vilnių, pas švietimo ministrą, prašyti leidimo, tačiau šis tepasakė “O kam kalbėjai?” ir patvirtino Kretingos švietimo skyriaus draudimą. O mokytojai gavo įspėjimą, kad nepatikrino jos kalbos.

Taigi išleistuvių kalboje pasakyti žodžiai apie “šiurkštų, pilną smurto gyvenimą, kuris mūsų jaunas sielas sotins vargu, ašaromis, kurio žiaurūs vėjai plaks mūsų pasiryžusius veidus, kels mumyse skausmą” išsipildė.

Kalbą profesorė saugo iki šiolei. O tada jai atrodė, kad savo kalboje ji palietė tai, kas tuo metu buvo svarbiausia.

Pasirinko mokslininkės kelią

Nors E.Moncevičiūtė iš karto ir negalėjo įstoti į Vilniaus universitetą, tačiau vėliau įstojo į Medicinos fakultetą ir 1952 metais sėkmingai jį baigė.

Dar studijuojant buvo pastebėtas jos polinkis ir gabumai mokslui. Todėl profesoriaus Vytauto Girdzijausko paskatinta baigusi studijas ji pasirinko mokslininkės kelią.

Po šešerių metų ji apgynė daktaro disertaciją “ Mikrofloros kitimas asociacijose, gydant pūlinius peritonitus antibiotikais”, o 1969-aisiais jau apgynė ir habilituoto daktaro disertaciją “Navikinių audinių imunobiologinių savybių kitimas, veikiant alkilinančiais preparatais”.

1989 metais E.Moncevičiūtei-Eringienei suteiktas profesorės vardas. Pagrindinės profesorės mokslinio darbo kryptys – onkologija, imunologija, mikrobiologija.

Liko viena su dviem dukromis

Profesorius Kazys Eringis (savo pavardę jis pasirašinėdavo ir su ‚ė‘ raide, o nuo 1981 m. – visada) 1981 metų liepos 23 dieną iš okupuotos Lietuvos pasitraukė į Vakarus.

K.Eringis, būdamas Lietuvos mokslų akademijos Botanikos instituto laboratorijos vadovas, Ukrainos mokslų akademijos laivu “Akademik Vernadskij” keliaudamas į XIII tarptautinį botanikų kongresą Australijoje, Seišelių salų JAV ambasadoje pasiprašė politinio prieglobsčio. Vėliau jam buvo suteiktas pabėgėlio statusas, o 1983 metais gavo ir nuolatinį leidimą gyventi JAV.

Gyvendamas JAV jis dalyvavo politinėje lietuvių išeivijos veikloje, buvo Čikagos Pedagoginio lituanistikos instituto ir Čikagos aukštesniosios lituanistikos mokyklos lektorius, rašė straipsnius stambesniems tenykščiams lietuvių periodiniams leidiniams. Lietuvoje jį buvo galima išgirsti kalbant per “Laisvės”, “Amerikos balso” bei kitas radijo stotis. Dirbdamas ir gyvendamas Amerikoje jis buvo įsitikinęs, jog dirba labui Tėvynės, kuri jam buvo be galo svarbi ir brangi.

Kazio Eringio tėvas Jonas Eringis už tai, kad pamaitino partizanus, buvo išvežtas į Sibirą, o senelis Justinas Eringis, gindamas mišką nuo medžius kertančio dvarininko, buvo užmuštas žandarų. Keliaudamas laivu profesorius užrašinėjo savo pastebėjimus, ypač prieš pabėgimą iš laivo Seišeliuose. Čia pakilus kraujo spaudimui jis buvo paguldytas į ligoninę. Ankstų rytą jis nusprendė išeiti iš ligoninės, nelaukdamas, kol vėl prisistays saugumiečiai, kurių laive netrūko. Net pasiprašęs prieglobsčio JAV ambasadoje, nesijautė saugus - nežinojo, kas iš tiesų vyksta - viskas kėlė įtarimą, ir su nerimu laukė, ar nepasirodys saugumiečiai. Su jais dar teko susidurti ambasadoje, tačiau grįžti jo neįkalbinėjo.

Apie vyro apsisprendimą sužinojo iš saugumiečių

Tai, kad profesorius Kazys Eringis nusprendė pasitraukti, E.Moncevičiūtė-Eringienė sužinojo iš saugumiečių sulaukusi skambučio – esą neaišku, ar vyras pagrobtas, ar pasiprašė prieglobsčio Vakaruose, ir pareiškė ateisią pasikalbėti. Atėję liepė rašyti Sovietų Sąjungos vyriausybei pareiškimą, koks buvo jos vyras. Pasakęs apie pareiškimą, saugumietis išėjo. Išgirdus tokią žinią, rašyti pareiškimą, ir dar - rusiškai, nesisekė, o saugumiečiai vis skambino ir ragino tai padaryti kuo greičiau.

Jautėsi visą laiką sekama

Pasak profesorės, jai dvi savaites buvo uždrausta išeiti iš namų ir kasdien turėjo skambinti į saugumą. Tuo metu dukros studentės atlikinėjo praktikas ir namuose nebuvo. Pasiteiravusi, ar gali joms paskambinti, išgirdo, kad ne, tačiau liepė žiūrėti televizorių, nes būsiantis Sovietų Sąjungos pranešimas. O pranešimo kaip nebuvo, taip nebuvo.

Dukroms sugrįžus iš praktikos, bijojo kambaryje kalbėti, nes gyvendama penktame aukšte ji girdėjo, kaip kažkas dvi dienas vaikščiojo ant stogo, todėl manė, kad jų pokalbių gali klausytis. Tad apie tėvą dukroms pasakė jas išsivedusi į balkoną.

Dar iš anksto buvo įsigiję ir kelialapius į Palangą. Todėl sugumiečių teko klausti ir leidimo vykti tenai. Šie leido važiuoti, tik liepė kasdien skambinti jiems į Vilnių.

Šeima jautėsi sekama: tiek sode, tiek prie savo namų vakarais pastebėdavo svetimus įtartinus žmones. O išėjusi iš namų, bijodavo eiti šaligatviu, ir eidavo palei namus, vis jausdama kažkokią vidinę baimę.

Įtarimų sukeldavo ir bendradarbiai. Laikui bėgant profesorė suprato, kuo galima pasitikėti, o kuo – ne. Vienas asmuo net atvežęs nuo vyro, kuris šiuo pasitikėjo, laišką, net paklausė, ar kartais ir ji pati nenorėtų išvažiuoti pas vyrą. Tačiau jam atsakiusi, jog jai ir čia gerai, nes greit suprato, kad tai - ne tas žmogus, kuriuo galima pasitikėti. Perskaičiusi laišką kitą dieną jį grąžino atvežusiajam, pasakiusi, jog laiškas jai nereikalingas, ir kur nori, ten tegu jį deda: sudegina ar tegu į saugumą nuneša. Mat, buvo įspėta – gavus nuo vyro laišką, atnešti jiems.

Kad ir nedaug, bet buvo ir kitokių žmonių. Jos buvęs disertantas dr. Stasys Zdanauskas, - Onkologijos instituto darbuotojas, kuris įrašė į diktofoną “Amerikos balso” radijo stoties pranešimą apie pabėgusį K.Eringį ir atnešęs į darbą pakvietė jo pasiklausyti.

Visada pagalbos ir patarimo ji sulaukdavo ir iš tuometinio Botanikos instituto direktoriaus dr. Romo Pakalnio.

Geru žodžiu profesorė mini ir daugiabučio kaimynus – Ireną ir Adomą Lukoševičius, kurie ją užjausdavo bei suprasdavo.

Sugrįžimas

Pirmą kartą Elena ir Kazys Eringiai susitiko slapta Kanadoje po aštuonerių metų. Viena jos pažįstama, išvykusi į Kanadą pas brolį, išsikvietė ir ją. Apie E.Eringienės atvykimą ji pranešė ir K.Eringiui.

Paskui jie abu nuvyko į JAV ambasadą Toronte ir, gavę vizą trims savaitėms, slapta išvyko į Čikagą. Tai buvo 1989 metais. Vėliau, 1991-aisiais, K.Eringis oficialiai iškvietė į Ameriką dukras – Vaivą ir Eleną, o paskui - ir ją pačią. Tenai ji išbuvo pusantrų metų.

Grįžęs į Lietuvą K.Eringis ir toliau dirbo Botanikos instituto Kraštovaizdžio tyrimo laboratorijoje. Dalyvavo ir atkuriamos Lietuvos valstybės politiniame bei visuomeniniame gyvenime.

Profesorius Kazys Ėringis mirė 2006 lapkričio 21 dieną, apsuptas artimųjų meilės ir šilumos.

• Rašyti komentarą (5)