Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Ties Tuzais parimo žmogaus dydžio Rūpintojėlis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2008-04-18

Nuo Salantų pasukus Platelių link ir pravažiavus Laivius, prasideda miškų supamos kalvotosios Žemaitijos erdvės. Lygumose ir pamiškėse išlikęs vienas kitas vienkiemis. Čia ir prasideda Tuzai: pirmieji ir antrieji. Pasirodo, Tuzuose yra dar ir Gatvė bei Patuziai. Vietiniai žmonės kalba, jog jų kaimas - labai „nuskydęs“: prasigėręs bei pagarsėjęs šiurpiais įvykiais.

Kaime tvyro Tvin Pykso dvasia

Iš akmens iškaldintą Rūpintojėlį Tuzų kaimo šalikelėje, buvusioje ūkininkų Vaitkų tėvonijoje, pastatė jų palikuonys.

Pravažiavus Tuzų kaimo riboženklį, pakelėje pasitinka neįprasto dydžio iš akmens iškaltas Rūpintojėlis. Už jo, tolumoje, akį kažkodėl patraukia prie miško prigludusi aptriušusi sodyba. Senieji žmonės mano, kad ta sodyba esanti apsėsta: joje giltinė „susišienavusi“ net 12 žmonių. Dauguma jų mirė nenatūralia mirtimi: kas - nuo degtinės, kas – nuo erkės, du žmonės buvę nužudyti.

Ši sodyba kažkada priklausė doriems ūkininkams Vaitkams. Kai Vaitkus išvežė į Sibirą, jų sūnus Antanas išėjo partizanauti. Jau gerokai vėliau savo tėvų sodybai atminti prie kelio ir pamiškėje jis pastatė du medinius rūpintojėlius. O šiems nupuvus, A.Vaitkaus žentas Jonas Kasparavičius parūpino žmogaus dydžio akmeninę Rūpintojėlio skulptūrą.

Prieš 8 metus iš kalėjimo grįžęs tuziškis, neva iš nevilties dėl neatlieptos meilės, nužudė toje sodyboje gyvenusius motiną ir jos sūnų, o pats kaimynystėje pasikorė.

Atsėlinusi mirtis užklupo ir senyvą moterį, kuri sodyboje apsigyveno praėjus keleriems metams po tragiškų įvykių. Patuziuose gyvenantis Saulius Zaleckis pasakojo, jog jis pats aptikęs šios moters lavoną. Jau buvo praėjusios keturios dienos po jos mirties. Šalia šeimininkės tįsojo išbadėjęs šuo. Moters vyrą dar anksčiau pakirto mirtis nuo įsisiurbusios erkės.

„Kažkoks nelaimingas tas mūsų kaimas: šiemet jaunas vyras supleškėjo su visa troba. Dar ir dabar nuodėgulių krūva teberiogso. Kitas jaunas vyras yra žuvęs ant Širvės kalno“, - kaimo nelaimes vardijo senbuvė Jadvyga Valienė.

Nėsyk nebuvo pas gydytoją

Pagimdžiusi 9, bet užauginusi 8 savus vaikus ir 6 ūkininkų, pas kuriuos jaunystėje tarnavo, atžalas Jadvyga Valienė sakė niekada nieko neprašiusi iš valdžios: nei smetoninės, nei sovietinės, nei dabartinės.

Įsukus į kaimo centrą – vadinamąją Gatvę, pasitinka apleistos, kai kur - jau nė nebegyvenamos trobos ir vienintelis sovietmečiu statytas daugiabutis. Sovietmečiu Tuzai buvo Lenino kolūkio dalis.

Pilka niūruma, nerakintos durys, skalambijantys šunys. Žmonių čia, atrodė, – nė gyvos dvasios. Ir tik pačioje Gatvės galulaukėje pasisekė sutikti padargus betvarkančius vyrus: Arūną ir Kęstą Valius. Į kiemą, išvydusi nepažįstamus, išėjo ir jų motina J.Valienė.

Moteris tvirtino, jog šiose vietovėse ji yra gimusi ir augusi. Nuo 6-erių tapo našlaite. Tarnavo pas svetimus žmones, užaugino 6 jų vaikus. Gegužės 1 dieną Jadvygai sukaks 80 metų. Jau 8 metus ji - našlė. Jos vyras Viktoras – buvęs politinis kalinys. Anglies kasyklose pusaštuntų metų išbuvo už tai, kad uždarbiavo Amerikoje, o sugrįžus, anot Jadvygos, jį pasodino kaip „špijoną“.

J. ir V.Valiai užaugino 9 vaikus, iš kurių gyvų yra 8. „Niekada nieko neprašiau iš valdžios. Štai ir dabar kelią į sodybą reikėtų užpilti žvyru. Kaip daugiavaikė motina galėčiau prašyti valdžios paramos. Bet susitaupysiu ir nusipirksiu pati“, - kalbėjo išdidi senolė.

Ji sakė per savo amžių nė sykio nebuvusi pas gydytojus, nežinotų, nė kur kreiptis. Jei paskauda dantį, ar pavarva nosis, nusiperkanti Salantų vaistinėje „proškų“, ir ligos praeinančios.

Kaime trūksta jaunų moterų

Ūkininkas Arūnas Valys sakė, jog jų kaime nebelikę jaunų moterų. O ir šiaip, sykį apdegęs, lyg drugelis jis nebepuoląs į ugnį.

33-jų J.Valienės sūnus Arūnas ūkininkauja: dirba 22 ha savos ir nuomojamos žemės, laiko 11 melžiamų karvių. Išsiskyręs vyras gyvena kartu su motina. Jis tvirtino, jog kitos šeimos nekuria, nes kaime nebelikę jaunų moterų.

„Kurgi šiandien begausi gerą marčią? Kaime reikia dirbti. Dabartinių mergų nageliai – lakuoti, ne taip, kaip aš – apsivėlusi. Geriau jau imti vyresnę, tos rimčiau į gyvenimą žiūri, - tvirtino J.Valienė. – Dabar dar vis aš duodu sūnui komandą: kad gerai indus ištvilkytų, - pieną juk kasdien parduodame. Anksčiau Arūnas rankomis melžė karves, dabar jau turi agregatą“.

Arūnas, pasakojo motina, ūkininkauti pradėjęs dar „pacanas“. Nusipirkęs iš mokytojo vieną mažą veršelį. Pats juo rūpinosi: šėrė, girdė. Užaugino ir pardavė, o pinigus pasidėjo į banką. „Aš dar pridėjau ir nusipirko arklį. Visiems žmonėms apardavo žemę. Ilgai išgyveno arklys – iki 32 metų, kol paseno. Nužiūrėjau kitą arklį – trejų metų žemaituką. Dabar jam - jau septyneri. Sūnūs turi traktorių, sako - parduosim arklį. O aš – ne, geriau karvę parduokit, bet arklio – neleisiu. Kai reikia, pasikinkei arklį – ir medį kokį parsiveži, ir žemelę susiari, apakėji. Arklys kainuoja pigiau: jam „saliarkos“ nereikia, tik - avižų ir pakaustyti“, - samprotavo Jadvyga.

Arūnas turi savo požiūrį į kaimo žmogų: „Valdišką darbą atidirbai – ir laisvas. O čia – karvių melžti keliesi penktą, gulti benueini sutemus. Kai darbo turi, nebelieka laiko nei apie moteris galvoti, nei po kaimą bastytis.

23-jų Gediminui Eitavičiui iš Tuzų šia prasme pasisekė: savo žmoną Sigitą prieš metus jis parsivežė iš Platelių. Įsikūrė sename name greta tėvų sodybos. Abu važinėja į darbus: Sigita – į Plungę, Gediminas – į Darbėnus. Abu tikisi pamažėle susiremontuoti namą, greta užsiveisti sodą. Kaimą reikia atkelti, - optimistiškai nusiteikusi jauna šeima.

Gandrai gausiai prinešė vaikų

Saulius Zeleckis – ir stambus kaimo ūkininkas, ir auksinių rankų meistras, gerai išmanantis apie žemdirbių techniką. Traktoriaus pats sau jis važiavo pirkti į Vokietiją, vėliau jį perdarė į galingesnį.

S.Zeleckį aplinkiniai žmonės vadina auksinių rankų meistru. Jis ir ūkininkauja - turi 56 ha žemės, laiko 18 karvių, - ir dar dirba Šateikiuose žemės ūkio technikos remonto dirbtuvėse. Po darbo jis begrįžta vėlai: žmonėms prasidėjo darbai, o technika – sena. Kaip nepagelbėsi žmogui, kalbėjo Saulius. Dabar jį išleido atostogų, kad sėjai paruoštų ūkį.

Jo sodybos kieme – ne vien gausybė technikos, savos ir suvežtos remontuoti, bet ir drožtas kryžius bei gandralizdis. „Tik vakar šitą lakstūną tepastebėjome parskridus: tursinėjo, matyt, kur nors, - juokavo vyras. - Gandrai mus labai pamilo, prinešė mums vaikų: turiu 3 sūnus ir 2 dukras. Norėjau tą gandralizdį jau ir išardyti, bet žmona neleido. Tegul būna, sako, - jau greit anūkus pradės nešti“.

Sauliaus žmona Aldona dirba mokytoja Salantų gimnazijoje, visi penki vaikai - dar mokyklinio amžiaus.

40–metis Saulius Patuziuose sakė esąs užkurys: atsikraustė gyventi į uošvių Donėlų sodybą. Jos šeimininkais buvę net trys Petrai. Pirmasis Petras tarnavęs Lietuvos kariuomenėje ulonu. Jo sūnus Petras buvo pirmasis Lenino kolūkio pirmininkas. Sauliaus uošvis irgi buvo krikštytas Petru.

Prie senosios sodybos stovėjęs kryžius, kuris per laiką sutrešęs. „Uošvis sakė: kai numirsiu, pastatyk naują. Praėjo nemažai laiko. Vieną naktį pašokau: sapne amžinatilsį uošvis aiškiai paklausė – kodėl nestatai kryžiaus. Pasirodo, ką esi prižadėjęs, privalai ištesėti“, - S.Zeleckis sakė, jog taip pas meistrą Jogėlą iš Gintališkės užsakęs išdrožti kryžių.

Amelija, bet ne iš Monmartro

Amelija Rumbutienė įsitikinusi, jog, gimusi ir visą gyvenimą nugyvenusi Tuzuose, mieste nebežinotų, kaip begyventi: „Čia – ir šulinio vanduo tyresnis, ir malkų šiluma – kaitresnė“.

Įvažiavus į raudonu stogu dengtą Tuzų vienkiemį, pirmiausia pasitiko tvarkingai nušienautas kiemas su gėlių klombomis, o pro langą - nušvitusi šeimininkės šypsena. Netikėti svečiai, bet džiugu, kai dar žmogus aplanko, nuotaikingai kalbėjo duris verdama 86-erių Amelija Rumbutienė. „Ko čia bijosi, - į mūsų paklausimą, ar vienkiemyje nebijanti gyventi vienut vienutėlė, atsakė senolė. – Nėra buvę, kad užklystų koks nedoras žmogus“.

Senolės namai švyti švara. Stalas apdengtas ir lova paklota akinančio baltumo drobėmis. Pati šeimininkė apsirengusi kasdieniškai, tačiau - preciziškai tvarkingai, lyg iš tiesų lauktų svečių. Jos prijuostė išlyginta - lyg būtų susiruošusi į stalą nešti vaišes. Iš skaistaus senolės veido nenyko šypsena, eisena – tiesi, stotas - pagal amžių grakštus. Iki Salantų ir pas kaimynų moteris sakė dar važiuojanti dviračiu.

Kai moteris pasisakė esanti Amelija, mintyse iškilo palyginimas: jaunystėje ji tikrai turėjo atrodyti ne prasčiau už garsaus prancūzų filmo heroję. Kai apie tai užsiminiau Amelijai, moteris dievagojosi, jog niekada nebuvusi poniute. Jau 40 metų, kaip ji – našlė. Kai mirė vyras, trys vaikai dar ėję mokslus. Į darbus kolūkyje ji išeidavo, namie palikdama prie lovos prikaustytą motiną.

„Čia esu gimusi ir augusi, čia noriu ir mirti. Greta teka Salantas, tuoj čiulbės lakštingalos. Vaikai sako: mama, važiuojam į miestą. O aš jiems sakau, kad nebemokėčiau pas juos gyventi. Ten - viskas vietoje, viskas paduota. Bet ir vanduo – ne toks tyras, kaip iš šulinio, ir šiluma ne ta, kaip iš kaistančios krosnies,“ - kalbėjo moteris.

A.Rumbutienė sakė, jog buitį jai padeda susitvarkyti kas savaitgalį atvažiuojantys vaikai: sūnus Aloyzas su marčia Edita, bei Klaipėdoje gyvenanti ir Onkologijos ligoninėje gydytoja dirbanti duktė Emilija. Dar vienas sūnus Edvardas – jau pensininkas. Jis gyvena Vilniuje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas