|
|
|
Poetė Bronė Liniauskienė: „Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja“
Bronė Liniauskienė, dėl gimtosios kalbos ir poetinio žodžio puoselėjimo tapusi Kretingos legenda, atšventė jau 85-ąjį jubiliejų. Šį pavasarį išleista ir šeštoji jos knyga – poezijos rinktinė „Kregždės praauga dangų“. Visgi B.Liniauskienė, Lietuvos rašytojų sąjungos narė ir Kretingos Garbės pilietė, įsitikinusi, jog kretingiškiai ją labiau žino kaip mokytoją, o ne kaip poetę.
Susigyveno su žeme ir laiku Dabartinėje Pranciškonų gimnazijoje lietuvių kalbos mokytoja B.Liniauskienė dirbo keturis dešimtmečius. „Aš visąlaik mokiau vyresniųjų klasių mokinius. Tai – labai įdomūs žmonės, su kuriais galima kalbėti įvairiomis temomis. Net jeigu keli mokiniai klasėje buvo smalsūs, verta buvo dirbti vien dėl jų, - kalbėjo mokytoja, patikindama, jog kitos profesijos žmogumi savęs ji neįsivaizdavo. – Jeigu galėčiau pakartoti gyvenimą, vėl būčiau mokytoja“. Mokytojos darbą visą gyvenimą lydėjo ir kūryba. Poezija nuo vaikystės ligi šiol tebėra B.Liniauskienės atgaivos šaltinis. „Mano atrama – žemė ir tėviškė. Visąlaik gedavau tėviškės, savos žemės kampo, kurių netekau anksti. Todėl mano poezija nėra moderni ir jauniems ji nepatinka“, - įsitikinusi kūrėja. Per visą jos poeziją – nuo ankstyvosios iki pačios brandžiausios – brėžiama laiko linija. Vieno gyvenimas toks, kito – kitoks: laikas kažką palieka, kažką nusineša. Džiaugsmas ir ašaros – taip pat laikinumo požymiai. Paskutinė B.Liniauskienės knyga „Kregždės praauga dangų“ turbūt labiausiai atspindi visą laiko tėkmės nešamą poetės kūrybą: į ją sudėti brandžiausi eilėraščiai iš penkių ankstesnių jos knygų ir patys naujausi, sukurti per pastaruosius ketverius metus. „Išėjo kažkokia mišrainė, - juokavo poetė, ypatingai nesureikšmindama rinktinės. – Ši knyga nėra proginė, tiesiogiai susijusi su mano jubiliejumi. Tai – tik sutapimas. Kiekvienas rašytojas, išleidęs 3 knygas, gali bandyti sudaryti rinktinę. O aš jau buvau išleidusi 5 knygas“. Senatvė neužgožia gyvenimo geismo Devintą dešimtį įpusėjusi moteris – žvali, išsaugojusi itin gerą atmintį ir šviesų protą. Jos būtį apsunkina tai, kad po sudėtingų kojų operacijų ji sunkiai vaikšto. Vyras Jonas – taip pat pasiligojęs. Poetė atviravo, jog jai labai trūksta bendravimo, nes anksčiau jos gyvenimas buvęs labai aktyvus. Kaista telefonai nuo pokalbių su draugėmis, gyvenančiomis visoje Lietuvoje. Aplanko ir buvę mokiniai. „Labai norėčiau išeiti į gatvę, bet nebegaliu. Neturiu kojų, bet turiu rankas, akis, galvą, aiškų protą. Man bjauru klausytis, kaip seni žmonės kalba apie „smertį“. Iš tikrųjų, kalbėdami apie mirtį, jie galvoja apie gyvenimą. Čia tik virkavimai, savęs gailestis. Kai reikės, „smertis“ pats ateis, nepriklausomai nuo kalbų apie ją“, - sakė B.Liniauskienė. Poetė nesiskiria su savo ištikimiausiais draugais – knygomis, ypač poezijos ir naujausios lietuvių autorių prozos. Jų parūpina artimieji: duktė Audronė, Klaipėdos universiteto docentė, psichologijos mokslų daktarė, bei anūkas Antanas, studijuojantis psichologiją. Poetės sūnus Jonas yra Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas. Šeimoje, anot poetės, nėra nė vieno „tiksliuko“. Trys Jono vaikai, poetės anūkai, pasirinkę humanitarines specialybes: Jonas jaunesnysis dėsto filosofiją, Povilas baigia Dailės akademiją, o Gabrielė įniko į socialinius mokslus. B.Liniauskienė didžiuojasi ir dviem proanūkiais - Jokūbu ir Lilija. Besišnekučiuojant su poete jos namuose, netikėtai į kambarį atropojo vėžlys. Moteris jį pristatė: „Tai – Mikis, tiksliau – Mykolas, nors jis yra moteriškos giminės. Pavadinome, kai dar nežinojome jo tikrosios lyties. Vardas kaip prikibo, taip ir liko“. Mikis šeimininkų namuose gyvena jau 17 metų, nors jo amžius – apie 30 metų. Mikį parnešė anūkas, savaitę pasidžiaugė, o paskui vėžlio priežiūra teko rūpintis suaugusiems. „Turėjome ir žuvyčių: jų taip pat „parūpino“ Antanas. Savaitę šėrė, o po mėnesio: močiute, jos - tavo nuosavybė“, - juokavo pašnekovė, patikindama, jog iš tiesų ji nesanti mėgėja jokių naminių gyvūnų, įskaičiuojant šunis bei kates. Mokinius mokė keiktis lietuviškai Tikrasis poetės perpetuum mobile, gyvasties šaltinis ligi šiol, ji tvirtino, tebėra poezijos jautimas ir gebėjimas kurti. Apie kūrybą ir ne vien ją B.Liniauskienė pasidalijo mintimis su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais. - Iš ko gimsta jūsų eilėraščiai? - Man – iš sakinio, frazės, nuotrupos, įspūdžio arba vaizdo. Iš jų, kaip iš padriko smėlio ar sniego, formuoji gniūžtę. O jeigu mintis užgimsta naktį, ją pradedi rutulioti, bet rytą iš jos nebelieka nieko. - Kada parašėte paskutinį eilėraštį? - Paskutinį rašiau vakar. Jeigu mintys gerai rutuliojasi, parašau per pusvalandį, jeigu blogai - smailinu dailinu jį. Kartais tenka ir ilgokai pasikankinti. - O kada - savo pirmąjį? - Buvau gal kokių dešimties. Parašiau ilgą – 8 posmelių – eilėraštį apie Darių ir Girėną. Gal laikrašty kokią informaciją apie juos pasiskaičiau. Mama paskaitė ir klausia: nuo ko, vaikeli, nusirašei. Nepatikėjo, kad tai – mano eilėraštis. Po to nebesustojau: namiškiams norėjau įrodyti, kad pati kuriu. - Kokia buvo kūrybinio kelio pradžia? - Mūsų šeimoje būdavo rengiami eilių deklamavimo konkursai. Vakarais, pabaigę ūkio darbus, susėsdavome troboj: mama verpdavo, o mes jai deklamuodavome tai, ką perdien būdavome išmokę. Atmintinai mokėjome visą Maironį, vėliau - Salomėją Nėrį. Besimokydama Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje, dalyvavau literatų būrelyje. Kai mokytojui pasisakiau, kad prirašiau pilną sąsiuvinį, jis paprašė atnešti. Kad tik mokytojas neužmirštų, ką sakęs, aš tą pačią dieną dėl sąsiuvinio tekina pasileidau 5 km iki namų ir tiek pat atgal. Panevėžio mergaičių gimnazijoje jau tapau gimnazijos poete. Kaip „pažibai“ vadovybė man padovanojo paveikslą. - Jūsų mokiniai prisimena, kai per pamokas jūs kaip priešpriešą rusiškiems keiksmažodžiams pavartodavote sodrių liaudiškų, mūsų ausiai neįprastų keiksmažodžių. - Tai atspindėdavo santykį su mylimais mokiniais. Jie sakydavo: kaip laukiame, kada atnešite rašomųjų sąsiuvinius ir prasidės analizė. Lituanisto darbas – liežuvio darbas, kartais jis ir atsipalaiduodavo. Mano tėvas buvo didelis pasakorius. Vaikystėje prisiklausydavau tikrų liaudiškų perliukų, nenusileidžiančių Vaižganto plunksnai. - Kokia, jūsų akimis, buvo Bronė Liniauskienė: mokytoja ir namų žmogus? - Buvau mokytoja ekspertė: šis vardas patvirtina, jog buvau gera specialistė. Buvau griežta ir reikli mokytoja, mokinius mylėjau ir gerbiau. Tačiau namie buvau prasta šeimininkė: labai nemėgau virtuvės ir šluostyti dulkių. Stovėdavau parduotuvėje eilėse ir prie silkės. Bet visus moteriškus darbus dirbau sukandusi dantis ir nejausdama jokio pasitenkinimo. - O ką mėgote? - Skaityti knygas, rašyti eilėraščius. Man patikdavo netgi sąsiuvinius taisyti, kas iš tiesų yra juodas „sizifo“ darbas. - Kas Jus šiandien labiausiai jaudina? - Žmonių amoralumas, susvetimėjimas, žiaurumas. Šiandien skiname vaisius to meto, kai žmonės buvo išguiti iš savo namų, išrauti iš savo žemės. Senoji kaimo moralė buvo šeimos, giminės ir tėviškės moralė. Niekas nedrįsdavo elgtis bjauriai, nes žmonės bijojo kaimo pasmerkimo. Dabar nebėra tikrosios bendruomenės, kuri paskelbtų verdiktą. Žmogus atplėštas nuo savo žemės: jeigu ir atgavo kokį lopinį, širdyje ta žemė nėra sava. - Ar žmonės šiandien pakankamai skaito? - Žmonės mažai beskaito rimtos literatūros, o tenkinasi prastąja. Geltonąja, erotine literatūra užversti knygynai. Apsiskaitymo vidurkis - labai žemas. Kaip ir mėgiama muzika – labai paviršutiniška, joje nėra gylio. Manau, kad per ilgai užsisėdėjome tame modernizme, kuris tėra vienadienis dalykas. Laikas iš jo kapanotis. Amžina tėra tik klasika.
|
|
