Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Mada mėgsta kartotis – tai, kas seniau buvo madinga ir užmiršta, vėl grįžta. Tai, ką nešiojo mūsų senelės, tampa gražu ir aktualu mums. Kartais mados slėpynės trunka kelias dešimtis metų ar net šimtmetį. Žinoma, galbūt pūstos krinolino suknios ir nebebus madingos, tačiau prieš šimtmečius nešiotos tautinių rūbų detalės grįžta net į garsiausių dizainerių kolekcijas. Riešinės – naujas reiškinys, grįžęs į aprangos stilių po daugiau negu šimto metų užmaršties.

Spalvingos ir puošnios riešinės šiuo metu nešiojamos ne tik su tautiniais kostiumais per tradicines šventes. Vis dažniau kaip originalią aprangos detalę riešines renkasi jaunimas, moterys jas prisiderina prie savo aprangos – spalvingos žemaitiškos riešės įspūdingai ir originaliai atrodo užmautos ant baltų marškinių.

Riešinės arba riešės – tai ant rankos riešo maunamas megztas arba vąšeliu nertas 5-15 centimetrų ilgio rankogalis. Ši aprangos detalė Europoje buvo paplitusi XIX amžiuje. Riešines nešiojo Latvijos, Estijos, Vokietijos, Anglijos, Skandinavijos šalių gyventojai. Lietuvoje riešines imta nešioti XIX amžiaus pabaigoje.

Iš pradžių riešines ir moterys, ir vyrai nešiojo dėl praktiškų sumetimų: tais laikais rūbų rankovės buvo plačios, šaltis ir vėjas lengvai prasiskverbdavo prie kūno. Tad riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą – kad nešaltų rankų.

Kasdienai ir darbui skirtos riešinės būdavo paprastos ir neįmantrios. Jas moterys megzdavo ar nerdavo iš šiltų storų ar pusstorių vilnonių siūlų.

„Riešinės – labai praktiška aprangos detalė. Jos ne tik šildė rankų riešus, bet ir apsaugodavo marškinių rankogalius. Šie, apmauti riešinėmis, ne taip greitai susitepdavo, taigi marškinius reikėdavo rečiau skalbti“, - pasakojo Palangos etnoklubo „Mėguva“ vadovė Birutė Čiapienė.

Riešinės, skirtos kasdienai, dažnai būdavo vienspalvės, išmegztos skirtingų spalvų dryžiais. Vyraudavo nesudėtingi raštai: rombai, kryžiai, eglutės, grandinėlės.

Riešėms papuošti reikia tūkstančių karoliukų ir kantrybės – numegzti puošnias riešines užtrunka ne vieną dieną.

„Žemaitiškos riešės – ryškių spalvų. Dažniausiai bordinės, žalios, raudonos, juodos. Žemaitės mėgo spalvų kontrastus“, - sakė B.Čiapienė.

Visai kitokios būdavo šventėms, išeigai skirtos riešinės, kuriomis pasipuošdavo per šventes, eidami į bažnyčią. Jos būdavo mezgamos ir vienspalvės, ir raštuotos, tačiau moterys riešines dar išpuošdavo tūkstančiais spalvotų karoliukų. Jie sudarydavo įmantriausius ornamentus.

Riešes XX amžiaus pirmoje pusėje išstūmė nauji mados vėjai – atsirado pirštinės su ilgais riešais, siaurėjo rūbų rankovės. Lietuviai taip pat nustojo nešioti riešes.

Tačiau apsisukus laiko ratui, riešės vėl grįžta – ne tik kaip etninių kostiumų detalės, bet ir kaip nauja meno forma bei madingos aprangos dalis.

„Sunku nupasakoti, kaip riešės mezgamos. Reikia tiesiog pamatyti. Perprasti riešių gamybos procesą galima per dvi - tris valandas. Įgudusi mezgėja riešes numezga per keletą valandų. Neįgudusiam reikia kantrybės, tačiau išmokti nėra taip sunku“, - sakė B.Čiapienė. Kaip megzti riešes, galima išmokti etnoklubo „Mėguva“ rengiamuose seminaruose.

Sudėtingiau numegzti riešes, kurių raštai – iš karoliukų. Tokioms riešėms net ir įgudusios mezgėjos sugaišta ne vieną dieną.

„Riešes mezgame pagal autentiškus pavyzdžius. Vieną tokį radome Šventojoje. Riešėms – apie šimtas metų“, - pasakojo B.Čiapienė.

Riešines tiek senovėje, tiek ir dabar moterys neria iš vilnonių siūlų. Pasak B.Čiapienės, tinka ir pusvilnė. Riešinės neriamos plokščiai su virbalais. Geriausias virbalų dydis – 1,5. Pirmiausia reikia numegzti 5-15 centimetrų ilgio stačiakampį. Jo kraštas dažniausiai būna raštuotas. Numezgus reikiamo dydžio stačiakampį (jo dydį lemia riešo storis), priešiniai jo kraštai susiuvami arba sumezgami išilgine siūle.

Numegzti karoliais puoštas riešines – sudėtingiau. „Riešinė karoliukais nesiuvinėjama – karoliukai į ją įmezgami. Tam reikia specialios adatos. Karolius reikia suverti ant plono siūlo, kuris priklijuojamas prie vilnonio siūlo, ir mezgant karoliukai yra pristumiami“, - kalbėjo B.Čiapienė.

Vilnoniai siūlai riešinėms reikalingi todėl, kad šios būtų šiltos ir elastingos – kad jas būtų galima lengvai užmauti ant riešo. Kartais riešinės būdavo ir su sagomis.

Pasak B.Čiapienės, gaminant riešines, labai svarbu megzti tvirtai ir tankiai. „Jei megsite lengvai, riešinėse atsiras tarpai, jos tampriai neapguls riešo“, - demonstruodama mezginį pasakojo B.Čiapienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas