Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Sankt Peterburgo gimnazijos (kadetų mokyklos) auklėtinis Vladislovas Tiškevičius. Fot. S. Ptašinskis. Sankt Peterburgas, 1880 m.

Prieš 155 metus gimė visuomenės veikėjas, teisininkas, odontologas, kolekcininkas, muziejininkas Vladislovas Tiškevičius, puoselėjęs ir išgarsinęs netoli Vilniaus esantį Lentvarį.

Manoma, kad Vladislovas gimė 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje, tėvams Juozapui ir Sofijai Tiškevičiams įsikūrus iš grafų Zubovų išsinuomotame dvare. Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad brolis nuo mažens buvo labai draugiškas, lengvabūdiškai elgėsi su pinigais, greitai juos išleisdavo. Sykį Vilniuje, išėjęs su motina pasivaikščioti, pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus. Pasak sesers, jis nuolat turėjo skolų.

Ūgtelėjusį sūnų tėvas išvežė mokytis į vieną Sankt Peterburge veikusių uždarų gimnazijų, skirtų dvarininkų ir karininkų vaikams. Po vidurinės mokyklos jaunuolis pasirinko teisininko kelią ir 1886 m. pabaigė studijas Sankt Peterburgo teisės mokykloje. Profesinę karjerą pradėjo Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje stažuotoju, o vėliau dirbo Rygos taikos teisėju. Vasaras mėgo leisti tėvų dvare Palangoje.

Čia jis buvo pagrindinis visų kurorto kultūrinių renginių ir vaidinimų organizatorius, režisierius ir scenografas, o nuo 1886 m. redagavo litografiniu būdu prancūzų kalba leistą pirmąjį humoristinį laikraštį „La Limande“ („Plekšnė“).

Susidraugavęs su bendraamžiu kunigaikščiu Konstantinu Liubomirskiu, pas jį išvydo žavios merginos nuotrauką. Iš pirmo žvilgsnio mergina kritusi jam giliai į širdį, todėl jaunuolis nutarė siekti, kad gražuolė taptų jo žmona. Sužinojęs, kad tai esanti draugo sesuo Kristina Marija Aleksandra, pirmai pradžiai paprašė merginos nuotraukos. Jai užsakė specialų rėmelį su šilkine užuolaidėle, kuri slėpė išrinktosios atvaizdą nuo pašalinių akių. Vėliau su draugu nuvyko į kunigaikščių Liubomirskių rezidenciją Krušynoje (Lenkija) prašyti merginos rankos. Teigiamo atsakymo teko laukti ilgokai: įsimylėjėlis nuolatos lankėsi pas kunigaikščius kas mėnesį, vis pasipiršdamas Kristinai Marijai. Taip pamažu jis užkariavo tėvų simpatijas, o po ketverių metų – ir merginos širdį. 1891 metais per šv. Kalėdas įvyko sužadėtuvės, o 1892 m. balandžio 25 d. buvo atšvęstos vestuvės.

Po vedybų Vladislovas atsisakė valdžios tarnybos ir su žmona įsikūrė iš tėvo paveldėtame Lentvario dvare. 1893 m. vasario 7 d. jaunoji pora dalyvavo Varšuvoje surengtame naujametiniame karnavaliniame pokylyje. Jame Kristina Marija vaidino Napoleono Bonaparto pirmąją žmoną imperatorę Žozefiną, o Vladislovas – vengrų kunigaikštį. Kristina savo elegancija sužavėjo visus karnavalo dalyvius, tačiau, prasidėjus sąrėmiams, jaunoji pora buvo priversta pokylį palikti, o netrukus jau džiaugėsi pirmagime dukrele Sofija Rozalija Marija. Varšuvoje gimė ir kiti trys vaikai – dukra Rozalija Natalija Marija, sūnūs Steponas Eugenijus Marija ir Eugenijus Stanislovas Marija. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Prieš miegą vaikai užeidavo į tėvų kambarį palinkėti jiems labos nakties, o prieš vaikams užmiegant tėvas aplankydavo juos ir peržegnodavo.

Kristina Marija Aleksandra Tiškevičienė Varšuvos karnavale atlieka Prancūzijos imperatorės Žozefinos vaidmenį. Fot. Janas Miečkovskis. Varšuva, 1893 m. vasario 7 d.

Mažiems vaikams iki 8–10 metų negalima buvo sėsti prie bendro valgio stalo su suaugusiaisiais. Prižiūrimi guvernančių jie nuo mažens mokėsi elgesio prie stalo taisyklių ir bendravimo valgio metu etikos. Sulaukus teisės pietauti kartu su suaugusiaisiais, jiems nebuvo leidžiama kalbėtis, o tik trumpai atsakyti į užduodamus klausimus. Po pietų vaikų laukė pasivaikščiojimas, o tris kartus per savaitę – jojimo pamokos. Ūgtelėję vaikai mokėsi Varšuvoje ir kitose mokyklose.

Paveldėtą Lentvario dvarą Vladislovas nutarė atnaujinti ir įrengti šeimos rezidenciją. Pagal architektų de Vego ir Tadeušo Rostvorovskio projektą 1899 m. jis baigė rekonstruoti tėvo statytus rūmus, kurie tapo angliškos neogotikos stiliaus, su šešių aukštų bokštu.

Pasak sesers Elenos Klotildos, nuo jaunų dienų Vladislovas turėjo puikų skonį menui, o laikui bėgant tapo meno žinovu, supirkinėjo paveikslus ir antikvarinius dirbinius. Lentvario rūmų interjerui apstatyti ir papuošti Romoje įsigijo antikvarinių baldų, tapybos darbų, meno kūrinių, įvairių senienų.

Grafo sumanymu rūmus apjuosė daugiau kaip 12 ha peizažinis parkas su parteriu, alėjomis, vingiuotais takais, žaidimų pievelėmis, kalvomis, poilsio aikštele, kaskadiniais tvenkiniais ir kriokliu, viadukais, dirbtinėmis grotomis, kurį 1898–1899 m. sukūrė prancūzų parkų architektas Eduardas Fransua Andrė su sūnumi Renė.

Šalia Lentvario geležinkelio stoties grafas ėmėsi statyti miestelį. Iš pradžių pastatė svečių namus su restoranu, renginių sale ir scena, vėliau – vaistinę, paštą, keletą namų darbininkams. Miestelyje įsikūrė žydų bendruomenė, kurios branduolį sudarė persikėlėliai iš Vilniaus. Tarp miestelio ir dvaro ošiantį pušyną grafas pavertė kurortine vietove. Joje iškilo vilos, atsirado sporto aikštelės, teniso ir kriketo kortai. Pušyno viduryje pastatytoje rotondoje šventadieniais grojo orkestras. Netrukus Lentvarį pamėgo vasarotojai, atvykdavę su šeimomis daugiausia iš Vilniaus.

Labiausiai lankoma vieta tapo dvaro parke prie ežero įrengta kavinė „Rivjera“, šalia kurios krantinėje švartavosi valtys pramogautojams pasiirstyti ežere. Kavinėje vaidino neapolietiškai apsirengę aktoriai, atliekantys populiarias italų dainas ir šokius. Vaidinimas vykdavo ir ant ežere plūduriavusios prožektoriais apšviestos scenos, primenančios Venecijos šv. Morkaus aikštę. Kavinei populiarėjant, šalia stovėjusiame manieže pradėjo veikti Vasaros teatras, kuriame vaidindavo iš Varšuvos teatro atvykę aktoriai.

Šalia dvaro grafas 1907 m. atidarė vasaros vaikų darželį. Iš Varšuvos pakviesta mokytoja jame mokė lentvariškių ir vilniečių vaikus rankdarbių, piešimo, katekizmo, lenkų kalbos ir istorijos. Dvare veikė ligoninė. Joje dirbo dvaro išlaikomi medicinos gydytojas ir akušerė-slaugytoja, gydėsi apylinkės gyventojai, veikė odontologijos kabinetas, kuriame dantis taisė pats grafas, įsigijęs Varšuvoje gydytojo odontologo kvalifikaciją.

1897 m. apylinkės žmonių vardu Vladislovas kreipėsi į Rusijos valdžią, prašydamas leisti statyti Lentvaryje bažnyčią – 1905 m. gavus leidimą, pirmiausia iškilo medinė koplyčia, o mūrinės bažnyčios projektas, parengtas inžinieriaus A. Antonovičiaus, buvo patvirtintas tik 1910 metais.

Kristina Marija Aleksandra Tiškevičienė su vaikais Sofija, Steponu, Rozalija ir Eugenijumi. Nežinomas fotografas, apie 1905 m.

Žiemas šeima leisdavo Varšuvoje, kurioje turėjo du namus. Juose nuolat vyko svečių – giminių ir pažįstamų – priėmimai ir pokyliai. Pasak dukters Sofijos, mama buvo viena elegantiškiausių to meto Varšuvos ponių. Naujų apdarų pirkti grafienė su vyru vykdavo į Vieną, Londoną arba Paryžių.

Vladislovas buvo aktyvus visuomenininkas, Varšuvos filharmonijos ir Adomo Mickevičiaus paminklo statybos komitetų narys, Lenkijos pramonės ir prekybos rėmimo draugijos skyriaus pirmininkas, Šv. Stanislovo Kostkos ligonių globos draugijos pirmininkas, Vilniaus žemės ūkio draugijos valdybos ir Žemės ūkio parodos komiteto narys. Jis pasisakė prieš Rusijos vykdomą antilenkišką politiką, už lenkų kalbos grąžinimą lenkiškose mokyklose ir lenkų teisių praplėtimą ekonominiame ir politiniame gyvenime. Už tai 1904 m. buvo ištremtas policijos priežiūrai į Archangelsko guberniją. Grįžęs 1906 m. buvo išrinktas Varšuvos miesto apygardos atstovu į I Rusijos Valstybės Dūmą. Ją paleidus, tęsė politinę veiklą, pasisakė prieš antisemitizmą, reikalavo nutraukti žydų pogromus ir priimti įstatymus dėl žydų teisinės padėties pagerinimo Rusijos imperijoje.

Vladislovas tapo Vilniaus mokslo ir meno muziejaus įkūrėju. Su bendraminčiais nutaręs dalį savo rinkinių paaukoti visuomenės poreikiams ir įrengti platesnei visuomenei prieinamą ekspoziciją, 1906 m. įkūrė Mokslo ir meno muziejaus draugiją, kurią valdžia įregistravo spalio 16 d. Muziejus nuo 1907 m. veikė Biržų grafienės Klementinos Tiškevičienės rūmuose, kuriuose dabar įsikūrusi Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Jame buvo eksponuojami egiptiečių, graikų, etruskų, romėnų archeologiniai radiniai, numizmatikos, etnografijos, rankraščių ir knygų rinkiniai, mokslo istorijai vertingi eksponatai, XVII a. flamandų, ispanų, italų dailininkų, o taip pat Lenkijos ir Lietuvos dailininkų tapytojų paveikslai. Didžiąją dalį eksponatų sudarė Vladislovo paaukota Vakarų Europos tapybos darbų kolekcija.

Vladislovo Tiškevičiaus perstatyti Lentvario dvaro rūmai. Atvirukas. Išleido A. Žukovskis. Vilnius, apie 1910 m.

Įsteigęs muziejų, nuo tolesnės jo veiklos grafas atitrūko ne savo valia. Už pasisakymus prieš patvaldystę 1907 m. buvo suimtas, konvojuotas iki Kybartų ir deportuotas į Vokietiją be teisės sugrįžti į Rusiją. Iš Vokietijos jis išvyko į Italiją ir apsigyveno Milane, į kurį netrukus atvyko ir šeima.

Atsidūręs antika dvelkiančioje svetingoje šalyje, jis pasinėrė į kolekcionavimą, sukaupė didžiulę kultūros, meno ir mokslo vertybių kolekciją. Jai laikyti Milane atidarė dailės galeriją-antikvariatą, pavadintą „Galleria Warowland“ (lenkiško Lentvario „Landwarów“ pavadinimo anagrama).

Į Rusijos imperiją Vladislovui buvo leista grįžti tik 1912 m., paskelbus amnestiją. Parvykęs į Lentvarį, antikvariato jis iki pat savo mirties neuždarė, lankėsi Milane organizuodamas meno kūrinių aukcionus ir parodas. Vilniuje vėl dalyvavo Mokslo ir meno muziejaus draugijos veikloje. Šiai draugijai 1914 m. susiliejus su Vilniaus lenkų mokslo bičiulių draugija, tapo jos valdybos nariu. Muziejaus rinkiniai, kuriuos sudarė apie 3 tūkst. 900 eksponatų, depozito teise atiteko Mokslo bičiulių draugijos muziejui, veikusiam prie Žaliojo tilto. Šiame pastate 1941 m. buvo atidarytas Lietuvos dailės muziejus, perėmęs Mokslo bičiulių draugijos rinkinius. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, pro Lentvarį į Rusijos gilumą traukė daugybė pabėgėlių. Pagalbos prašančius Tiškevičiai priglausdavo kelioms dienoms, pamaitindavo. Dvare 1914 m. buvo įkurdinta Raudonojo Kryžiaus ligoninė, kurioje gydė iš Rytų Prūsijos parvežtus sužeistus rusų karius. Ligoninei grafas paskyrė namą su 100 lovų, taip pat pastatus provizijos sandėliui, kurui ir vaistams. Joje dirbusiems medikams talkino pats grafas, taisęs ligoniams dantis, jo svainis Konstantinas Liubomirskis, asistavęs chirurgui, ir duktė Sofija, kuri iš pradžių vaistinėje gamino gydomuosius tepalus, asistuodavo per operacijas, prižiūrėjo sunkiai sužeistus karius.

Vokiečių kariuomenei veržiantis į Lietuvą, 1915 m. pavasarį rūmuose ėmėsi šeimininkauti Rusijos kariuomenės 5-ojo korpuso štabas, savininkams palikęs tik kelis kambarius. Štabo vadovybės nurodymu visi vertingi daiktai buvo supakuoti į dėžes ir evakuoti į Rusiją, kurioje po bolševikų perversmo prapuolė. Dalį vertybių grafas užkasė dvare, o kitas išvežė į Tiškevičių rūmus Vilniuje.

Milano antikvariatas „Galleria Warowland“. Fot. Lukas Fortūnatas Komerija. Milanas, XX a. 1 deš. II pusė.

Karo ligoninės ordinatoriumi paskirtas grafas artėjant vokiečiams su gydymo įstaiga pasitraukė į Rusijos gilumą. Ten, būdamas Rusijos kariuomenės papulkininkiu, buvo paskirtas Raudonojo Kryžiaus vadovu ir išsiųstas į Iraną. Jo šeima išvyko į Vilnių, o 1917 m. persikėlė į Varšuvą. Po karinio perversmo bolševikų valdžia Vladislovą atšaukė iš Irano į Maskvą. Iš jos per Suomiją jis išvyko į Švediją, iš kurios 1918 m. grįžo į Lenkiją, kurioje susitiko su šeimos nariais.

Lentvaris po Pirmojo pasaulinio karo ėjo iš rankų į rankas. Jį valdė lietuviai, Raudonoji armija, lenkų legionieriai. Varšuvoje gyvenęs Vladislovas buvo paskirtas Lenkijos Raudonojo Kryžiaus vadovu ir ėmėsi organizuoti šios organizacijos veiklą visame krašte. 1919 m. jis buvo atvykęs pas brolį į Kretingą, kurioje aplankė seniai matytą sunkiai sergančią motiną.

Kariniams konfliktams nurimus, 1922 m. šeima grįžo į Lentvarį. Paaiškėjo, kad po karo dvaras atsidūrė ties administracine siena, atskyrusia Lenkijos aneksuotą Vilniaus kraštą nuo Lietuvos. Dvaro sodyba su dalimi žemės stovėjo Lenkijos, o likusi valdos dalis plytėjo Lietuvos teritorijoje. Sugrįžę grafai savo buvimą Lentvaryje dėl tvyrančios politinės įtampos vadino laikinu, neskubėjo remontuoti per karą nukentėjusių rūmų: juos užkonservavo, o patys įsikūrė pagalbiniame gyvenamajame name.

Vladislovas su parapijiečiais 1926 m. pagaliau baigė statyti Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. 1932 metais jis susirgo išsėtine skleroze ir keturis metus išgulėjo ligonio lovoje paralyžiuotas, slaugomas žmonos ir seno ištikimo tarno Boleslovo Lelevskio. Mirė 1936 m. rugsėjo 21 d. Gausi laidotuvių procesija, kurioje dalyvavo ir žydų bendruomenės atstovai su rabinu, lydėjo karstą su grafo kūnu nuostabia alėja nuo rūmų palei ežerą iki jo statytosios bažnyčios. Palaidotas buvo koplyčioje prie bažnyčios. Po trejeto metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas išblaškė grafo šeimą, kurios palikuonys į savo rezidenciją daugiau nebesugrįžo.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejaus istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas