|
|
|
Nuo meilės gamtai – iki žurnalistikos ir kraštotyros
Mūsų kraštietis 39-erių Denisas Nikitenka nuo vaikystės domėjosi gamta – įkūrė gamtos mylėtojų klubą, dalyvavo „Kuprinės“ veikloje ir planavo tapti biologu. Viskas pakrypo taip, kad jo gyvenime vėliau atsirado žurnalistika ir kraštotyra. Subūrė klubą D. Nikitenka pirmą kartą į „Kuprinę“ parašė būdamas penkiolikos metų ir teigė, kad yra išsaugojęs tada rašytus straipsnius. Tuo metu jis domėjosi biologija, dalyvavo olimpiadose ir Kretingoje įkūrė gamtos mylėtojų klubą „Liepsnelė“. Klubas susiformavo, kai pats D. Nikitenka vaikščiojo po šeštokų, septintokų klases ir siūlė užsiimti gamtos tyrinėjimu. „Liepsnelė yra paukštis ir taip pat – tarsi ugnelė, įžiebianti aistrą keliauti, mylėti gamtą. Kiekvienas prasmingesnis, įdomesnis klubo veiksmas buvo aprašytas laikraštyje. „Kuprinė“ – tai lyg suteiktas eteris skleisti žinią apie gamtą, jos tyrinėjimus, skatinti žmones domėtis gamta, dalyvauti klubo veikloje“, – kalbėjo kraštietis. Moksleivių klubo nariai rengdavo žygius, tyrinėdavo. Klubo veikla tęsėsi tol, kol jo įkūrėjas išvyko į Vilnių. Pašnekovo nuomone, tokia veikla, kaip domėjimasis gamta, yra labai gera. Juk ne visi paaugliai turi, ką veikti, ir kartais tik šlaistosi gatvėse, o būti gamtininku yra puikus būdas išlieti jaunatvišką energiją naudingoje veikloje. Kai rengė straipsnius jaunimo priedui „Kuprinė“, Denisas net neplanavo savo gyvenimo sieti su žurnalistika. Vyras daug skaitydavo, žavėjosi rašytojais ir norėjo išmokti gerai rašyti, o straipsniai buvo savotiškas išėjimas į viešumą, nes, anot D. Nikitenkos, rašyti viešai, kai tavo tekstai publikuojami, irgi reikia drąsos. Tačiau minčių apie žurnalistiką nebuvo, nes nuo pat aštuonerių metų jis svajojo būti biologu. Gamtos mylėtojas įstojo į Vilniaus universitetą, ekologinę biologiją – tai buvo vienintelė jo pasirinkta pozicija. Dalijosi savo istorija Žurnalistika vyro gyvenime atsirado netikėtai, kai, studijuojant antrame kurse, reikėjo priverstinai imti akademines atostogas dėl aukštosios matematikos skolos. Gamtos mylėtojas teigė, kad jam buvo nedidelis šokas, kai studijuojant teko mokytis tokių disciplinų, kurios neatrodė susijusios su biologija, ir vienas tų dalykų buvo aukštoji matematika, kuri ir „pakišo koją“ studijose. Per akademines atostogas jam teko išvykti į Ispaniją – ten, plantacijose, skinti apelsinus ir mandarinus. Visa tai įvyko maždaug 2000-aisias metais, ir D. Nikitenka tapo vienos pirmųjų emigrantų bangos dalimi. Vis dėl to Ispanijoje gyventi nebuvo lengva ir paprasta. Mūsų kraštietis pateko į mafijos pinkles, jam teko susidurti su žmonių išnaudojimu.
Miesto fontanuose Denisas rinko monetas, gyveno badaudamas. Vyriškis Ispanijoje gyveno 3,5 mėnesio ir pavėlavo grįžti į studijas, todėl teko jas nutraukti, bet, grįžęs į Lietuvą, turėjo nemažai prisiminimų iš ekstremalaus gyvenimo svetimoje šalyje. Prisiminimus jis rašė dienoraštyje. Tuo metu, pasak pašnekovo, emigracija buvo aktuali tema, tad vieną naktį jis atsisėdo ir parašė elektroninį laišką į kelis žurnalus apie savo istoriją Ispanijoje. „Parašiau, kad galiu papasakoti apie savo patirtį, nes, manau, kad tema aktuali. Emigrantų istorijų tada nebuvo tiek daug, kiek dabar. Nuėjau miegoti, o rytą pabudęs radau laišką iš vieno žurnalo, kad mano pasiūlymas įdomus ir man leidžia rašyti. Vėliau su manimi susisiekė ir kiti žurnalai, tačiau jau buvau pažadėjęs pirmajam ir rašyti kituose atsisakiau“, – prisiminimais dalijosi D. Nikitenka. Per naktį vyras parašė straipsnį, kurį pasirašė slapyvardžiu, kad jo neatpažintų, nes ten jis atskleidė visą tiesą apie pasibaisėtiną emigrantų dalią. Kitą dieną jis sulaukė skambučio iš redaktorės pavaduotojos, kuri liko patenkinta straipsniu ir paprašė jį dar labiau išplėsti. Taip po truputį jis ėmė eiti žurnalistikos keliu. Savamokslis žurnalistas vėliau kaip praktikantas įsidarbino „Vakarų eksprese“ ir ten dirbo dešimt metų. Per tą laiką kretingiškis gavo ne vieną apdovanojimą. Vėliau dar septynerius metus žurnalistas dirbo „Lietuvos žiniose“. „Supratau, kad žurnalistika yra labai įdomi, prasminga, nes gali daryti įtaką socialiniam gyvenimui, bet ir domėjimasis gamta, „žalias kraujas“ išliko praėjus tiek metų. Negaliu būti gamtoje nepamatęs reto augalo, nepasiklausęs paukščių“, – kalbėjo D. Nikitenka. Vis dėlto likvidavus „Lietuvos žinias“, pašnekovas žurnalistikoje nebedirba ir šiuo metu yra „išėjęs į atsargą“, bet, jei bus tinkamos sąlygos, galbūt dar grįš į žurnalistiką.
Rašo knygą Šiuo metu kretingiškis rašo knygą apie Kuršių neriją. Dabartinis pašnekovo gyvenimo etapas susijęs su kraštotyra, patriotizmo skiepijimu, raginimu atsigręžti į protėvių kultūrą. Pasak D. Nikitenkos, beprasmiška, jei tavo sukaupta informacija liks tik tau, todėl yra vidinis noras pasidalinti tuo, ką esi sukaupęs. Pirmasis žingsnis kraštotyroje buvo 2014-aisiais metais, kai jo pastangomis Klaipėdoje buvo paskelbti Vėtrungių metai. Kraštotyrininkas yra parašęs klaipėdietiškų vėtrungių gaminimo koncepciją, kurioje aprašoma informacija apie jas, jų atsiradimą. Taip pat buvo išleistas ir leidinys apie gintarą, jo paslaptis, gintarinių amuletų reikšmę dėl noro paskatinti į gintarą žiūrėti ne tik kaip į objektą, kuriuo prekiaujama aikštėse, turguose, bet nepamiršti ir mūsų, baltiškųjų, sąsajų su juo. Be to, pašnekovas dar yra sukūręs leidinį apie piliakalnius, buvo išleistas ir pažintinis vadovas apie Kuršių nerijos nacionalinį parką. Šis pažintinis vadovas buvo pirmas žingsnis į Kuršių neriją, o vėliau vyras suprato, kad atėjo laikas parašyti leidinį, kuris apimtų visą įdomiausią, svarbiausią, reikšmingiausią informaciją apie Kuršių neriją – nuo archeologijos, istorijos, skulptūrų iki gyvosios gamtos, augalų, paukščių. „Knyga yra sudėtinga, nes vienas žmogus turi išmanyti daug sričių: archeologiją, istoriją, etnografiją, biologiją, geografiją, geologiją. Medžiagos turiu pakankamai daug, domiuosi ir senaisiais leidiniais, analizuoju žemėlapius. Apie Kuršių neriją yra daug informacijos ir kai kur yra padaryta klaidų, todėl ne visada galima pasikliauti tuo, kas yra parašyta ir išleista kitų asmenų, o mano tikslas – parašyti leidinį, kuriame daug informacijos jau būtų patikrinta ir senos kitų klaidos ištaisytos“, – apie leidinį pasakojo kraštotyrininkas. Būsimos knygos autorius pats planuoja ir iliustruoti ją, todėl jam teko vaikščioti po kopas ir pagal senus žemėlapius rasti reikiamas vietas. Vis dėlto knygos rašymo pabaigos data dar nežinoma. Istorija ir archeologija D. Nikitenkos gyvenime atsirado maždaug 2012-aisiais metais, kai jis įsidarbino „Lietuvos žiniose“ ir turėjo rašyti apie visą Vakarų Lietuvos regioną, ieškoti įdomių, turinčių kultūrinę vertę temų. Jis pamatė straipsnį apie Jūrininkų prospektą, kurį perėjus galima patekti į unikalią teritoriją, kurioje yra ir Žardės piliakalnis. Visa tai vyrą sudomino, jam parūpo tos vietos istorija ir jis pradėjo galvoti, kokių dar yra piliakalnių. „Tai buvo kaip pastūmėjimas, kaip sniego gniūžtė, kuri visai mažytė pradėjo riedėti kalnu ir virto didele, vis dar riedančia iki šiol“, – tikino D. Nikitenka. Jo bendramintis, kuris taip pat buvo gamtininkas, dabar yra kuršių istorinės praeities rekonstruktorius. Pastarasis Denisą ir paskatino pradėti tuo domėtis. „Paimamas kuršio kapas ir stengiamasi atkurti daiktus, kurie rasti ten. Man iš pradžių visa tai atrodė mistika, bet tada pradėjau daugiau skaityti, gilinti žinias“, – sakė vyriškis. Šios veiklos jam atrodo prasmingos, nes taip jaučiamas krašto, praeities pažinimas, o tai veda dar didesnės meilės kraštui, jo saugojimo link. Anot kraštotyrininko, mūsų baltiška istorija yra labai unikali ir nebūsime įdomūs, jei išliksime tokie patys, kaip kitų šalių piliečiai.
Vita MICKUTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
