Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie braškes, sūrius ir gėles iš karoliukų

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-04-24
Pedagogė Judita Zubernė iš karoliukų veria ne tik papuošalus, bet ir vieną už kitą gražesnes gėles.

Sūriai su paslaptim

„Kaip tu, žmogau, gali atsisakyti to, prie ko nuo mažumės esi pratęs: karves laikė mano seneliai, mano tėvai, keturias marges laikome ir mudu su vyru Viktoru“, – teigė pašnekovė.

Į Rūdaičių kaimą gyventi šeima 1992-aisiais atsikraustė iš Kurmaičių. Užaugino tris vaikus – tiesa, jaunėlei Giedrei dar 14-a, o vyresnieji Petras ir Silvija jau savo gyvenimus kuria: vienas – Olandijoje, kita – Vilniuje.

„Kaip aš pati pomėgį šeimininkauti iš mamos perėmiau, taip Silvija, matyt, iš manęs – vienoje Vilniaus įmonių ji jau dirba vyriausiąja virėja“, – pasidžiaugė Vida, tarp rūdaitiškių garsėjanti savo sulietais varškiniais sūriais ir kastiniu, kuriais įvairių susiėjimų proga pavaišina kaimo bendruomenę.

„Gaminti išmokau iš močiutės, bet mano sūriai – tobulesni, su paslaptim, matyt, dėl to daugeliui taip ir patinka“, – juokavo pašnekovė, produktus mėgstanti pagardinti česnakais, kmynais, krapais, savo pačios darže užsiaugintomis įvairiomis prieskoninėmis žolelėmis.

V. Pipirienės nuomone, geresnės vietos, kaip Rūdaičiai, gyventi ir nebūtų. „Turime aktyvią kaimo bendruomenės pirmininkę Gražiną Katkuvienę – pažiūrėkit, kaip aplinka pas mus tvarkoma, organizuojamos talkos. Važiavau kartą pas draugus Skuodo pusėn – nė iš tolo kaimuose taip nėra“, – palygino ji.

Bet Vida ne vien į ūkiškus reikalus per dienų dienas panyra – ji turi pomėgį megzti, siūti arba kurti ką nors gražaus iš spalvoto popieriaus. „Dovanų draugams, pažįstamiems parduotuvėse nebeperku – pati išlankstau, kas šauna į galvą – krepšelį, pilną gėlių arba Velykų margučių, dar ką nors naujo gražaus, ką iš interneto išmokstu“, – atviravo ji.

Spalvoto, krepinio popieriaus, ypač tinkamo Kalėdų eglutėms karpyti, Vida kaskart prisiperka per akcijas, tad jos stalčiuose medžiagos kūrybai, kaip ir idėjų – apstu.

Vida Pipirienė iš spalvoto popieriaus sukurtus savo rankdarbius dovanoja draugams, pažįstamiems, o per kaimo bendruomenės šventes kaimynus pavaišina jiems dedikuotu pačios sulietu varškės sūriu.

Pirmas mezginys – už bausmę

Tačiau V. Pipirienė – ne vienintelė šiame kaime, kuriai rankdarbiai tapo gyvenimo dalimi.

„Negaliu sėdėti sudėjusi rankų net kol išklausau „Panoramą“, būtinai turiu ką nors narstyti“, – juokėsi Rūdaičių mokyklos ikimokyklinio ugdymo pedagogė Judita Zubernė.

Ji – Žemaitijos žemėje prigijusi aukštaitė iš Anykščių rajono, Svėdasų. Būtent šiame nedideliame miestelyje iš močiutės ir gavo pirmąsias mezgimo pamokas, ir tai buvo... už bausmę.

„Kokių šešerių gal buvau, kai vaikai pas ūkiškai gyvenančius senelius vasarą nusprendėme pažaisti „žiemą“, tai yra išbarstėme visus miltus, darydami sniegą“, – prisiminimais dalijosi ji. Močiutė, iš profesijos siuvėja, už bausmę pasodinusi, įdavusi virbalus ir liepusi mokytis megzti.

„Pamenu, ašaros veidu bėga: kiti bendraamžiai laksto lauke, o tu gavai du kažkokius strypus, siūlų, ir daryk, kaip išmanai,“ – pasakojo Judita.

Pirmasis mezginys buvęs „gerosiomis akimis“ numegztas šalikas. Paskui tų mezginių radosi daugiau ir sudėtingesnių – dabar moteris mezga vienas už kitas įspūdingesnes riešines, galiausiai, anot pašnekovės, ir vąšelis prie rankos „prilipęs“ – pamėgo nerti.

Be to, Judita susidomėjo smulkiais karoliukais, iš kurių veria ne tik papuošalus, bet ir gėles – Kretingos rajono švietimo centre buvo surengta šių jos darbų paroda.

Šie žaismingi popieriniai krepšeliai Velykų proga buvo skirti Rūdaičių mokyklai.

Vasaros braškyne

„Kūryba man yra atokvėpis po visų darbų“, – atviravo pedagogė, su vyru Nidu nusipirktoje žemėje puoselėjanti dar ir hektarą užimantį braškyną.

Anot J. Zubernės, gyvenant kaime įprasta verstis žemės ūkiu. „Prieš kokius šešerius metus mudu nusprendėm užsiimti tuo, apie ką daugiausia žinojom“, – teigė pašnekovė.

Žinių apie braškių veisles, jų auginimą jie įgijo uždarbiaudami Danijos ūkininkų uogų plantacijose. Šeima braškių plėvele nedengia, augina atvirame grunte, o kad apsaugotų nuo šalnų ir piktžolių, apkloja iš vietos ūkininkų gautais šiaudais, kurie vėliau pasitarnauja ir kaip dirvožemio kokybę gerinantis mulčas. Šiaudais tarpuvages barstyti, naujam uogų sezonui ruoštis ima pasirodžius pirmiesiems braškių žiedams. Kol kas dar jų nėra. Pernykštis sezonas buvęs ypač derlingas, nors, esant kaitriai vasarai, tiek ankstyvosios, tiek vėlyvosios, tiek vėlyviausios braškės išsirpusios tuo pat metu. Pasak Juditos, iš vieno kero galima priskinti kilogramą uogų. Dukra jau didelė, tad pirmoji braškė pernai atiteko dabartiniam antrokui Zubernių sūnui, tėčio garbei taip pat pavadintam Nidu.

Iš braškių Zuberniai verda džemą, bet daugiausia trintas užsišaldo šaldiklyje. „Šiuo metu ten jau – tuščia, kaip mama sako, nebereiks ir blynų bekepti“, – juokavo trečiosios atžalos besilaukianti J. Zubernė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas