Kinijoje viruso iššūkį bando įveikti ir kretingiškė

Devynerius metus Italijoje studijavusi kretingiškė 37-erių Rita Pranaitytė Miao 2011 metais atvyko stažuotei į Kiniją, Pekino meno kvartalą 798, Italijos meno galeriją. Po stažuotės sugrįžo į Italiją, tačiau supratusi, ką prarado, vėl atvyko į Kiniją, kur šiuo metu, esant karantinui, su dukra Tia (dešinėje) namuose suranda įvairiausios veiklos.

Pasaulyje vis dar siaučiant koronavirusui, Kinijoje, kurioje viskas ir prasidėjo, situacija po truputėlį rimsta. „Ėjau į darbą ir mane jau lengvai praleido į kvartalą. Niekas neprašė sveikatos kodo, nebematavo temperatūros ir neskenavo mano mobilaus telefono. Taip pat buvau prie jūros, kur jau renkasi daug žmonių – sportuojančių ar tiesiog besimėgaujančių saule“, – situaciją apibūdino jau 8-erius metus Kinijoje gyvenanti kraštietė Rita Pranaitytė-Miao.

Kinija elgėsi ryžtingai

Per koronaviruso plitimo piką Kinijoje buvo nuspręsta uždaryti miestus, kuriuose užfiksuota daugiausia susirgimų, apsauginės kaukės – privalomos, draudžiami susitikimai su kitais žmonėmis, net giminaičiais. „Uhano mieste valdžia paskyrė darbuotojus, kurie išnešiojo maisto produktus ir reikalingus daiktus žmonėms. Taip buvo daroma tik pačiuose ligos plitimo židiniuose“, – pasakojo kraštietė, gyvenanti Kingdao (Qingdao) mieste, kur, jos teigimu, tokių priemonių neprireikė.

Kinijoje taip pat būdavo identifikuojama kiekvieno sergančio žmogaus aplinka – išsiaiškinama, kur ir su kuo jis buvo, ir visi nustatyti asmenys buvo karantinuoti. Taip pat įvesta ir kiekvieno žmogaus telefono skenavimo sistema. „Jei eidavai į parduotuvę, metro, autobusą ir panašiai, bet kur būdavai nuskenuotas. Taip buvo žinoma, su kuo turėjai kontaktą, jeigu susirgdavai COVID-19“, – vieną Kinijoje naudojamų ligos prevencijos būdų įvardijo R. Pranaitytė-Miao.

Taip pat įvesta ir sveikatos kodo sistema. Šis kodas patvirtina, kad žmogus nebuvo išvykęs arba išbuvo 14 dienų karantine, turi patvirtinimą, kad neserga šiuo virusu. „Mokykloje, kurioje dirbu, pirmas dvi savaites įvedė temperatūros raportavimo tvarką: kiekvieną dieną visi šeimos nariai turėjo pranešti, kokia yra jų kūno temperatūra ir apie savo lankymosi vietas“, – patirtimi dalijosi Rita. Šių sąlygų, anot kraštietės, kinai laikėsi, griežtų priemonių, priverčiančių būti namuose, neprireikė: „Visos viešos vietos du mėnesius buvo tuščios.“

Kinija visiškai savo sienas uždarė prieš dvi savaites, nes nepavyko sumažinti įvežtinių susirgimų – visoje Kinijoje tokių fiksuojama po 30–90 kasdien. „Maža kruopelė, tačiau tai – virusas. Pavyzdžiui, Pekinas uždarė savo oro uostą ir atskristi buvo galima tik į aplinkinių miestų oro uostus, kur visi be išimties buvo karantinuojami, tikrinama jų sveikata“, – kalbėjo Rita.

Toks valdžios požiūris į susidariusią situaciją, R. Pranaitytės-Miao manymu, padėjo sumažinti viruso keliamą grėsmę: „Kinija elgėsi griežtai ir ryžtingai. Toks požiūris padėjo jaustis saugiai. Tai jaučiasi ir tarp žmonių. Tokioje išskirtinėje situacijoje negalima žmonėms palikti patiems spręsti, ką daryti – tai turi griežtai padaryti valdžia.“

Kretingiškiai buvo abejingi

Kinijoje sutikti žmogų be apsauginės kaukės beveik neįmanoma. „Neseniai išplatintas pranešimas, kad dviejų metrų atstumu jau galima nusiimti kaukes, tačiau be jų žmogaus dar neišvysi. Niekas nedrįsta be jų išeiti ligi šiol“, – tikino Rita.

Dėl apsauginių kaukių įsigijimo moteris informavo ir kretingiškius: „Prieš kelias savaites rašiau į vieno socialinio tinklo grupę kretingiškiams, kad šie ieškotų kaukių, nes po to nebegalės įeiti į parduotuves. Buvo tokių, kuriems tai pasirodė juokinga. Taip pat vienas vyras pakomentavo, kad diskutuoja su žmona dėl kelionės į Italiją, nes moteris jam neleidžia vykti. Aš jam parašiau, kad jeigu virusas ir „nepagaus“, tai žmogus užstrigs toje šalyje, norėdamas grįžti namo.“

Įtikinti savo mamą apie gresiantį pavojų moteriai taip pat buvo sudėtinga, tačiau pavyko. „Vėliau mano mama bandė įtikinti ir aplinkinius, bet niekas nesiklausė. Man atrodė nesuvokiama, kaip galima nepasirūpinti kaukėmis ir vaikščioti be jų“, – savo mintimis dalijosi R. Pranaitytė-Miao.

Kretingiškė stengiasi tiek savo artimiesiems, tiek mūsų šalies medikams padėti gauti kaukių. „Pradėjau siųsti kaukes į Lietuvą savo artimiesiems, su manimi susisiekė ir medikai. Kiek galėjau, išsiunčiau auką Kretingos gydytojams. Panevėžio medikams taip pat jau išsiunčiau du siuntinius su apsauginėmis kaukėmis“, – teigė Rita.

Miestas, kuriame gyvena moteris, yra tokio dydžio, kaip dvi Lietuvos, jame – 7 milijonai gyventojų. „Nerimauju dėl Lietuvoje gyvenančių žmonių, ypač dėl savo šeimos, artimųjų. Kretingoje jau yra 14 oficialiai patvirtintų atvejų, o mieste, kuriame gyvenu aš, piko metu buvo tik 61 atvejis. Šią savaitę neužfiksuota nė vieno sergančiojo mano mieste“, – skirtumus įvardijo R. Pranaitytė-Miao, kraštiečiams palinkėjusi griežtai laikytis karantino sąlygų.

Įsisuko į rutiną

Koronavirusas, kaip ir visame pasaulyje, taip ir Kinijoje sustabdė visus darbus ir privertė žmones likti namuose. „Pirmas dvi dienas buvo nežinomybė, vėliau su dukra ir vyru įsisukome į karantino rutiną – dirbome per nuotolį, buvo sunku darbą derinti su vaiko priežiūra, bet pavyko. Dabar džiaugiuosi, kad turėjau daugiau laisvo laiko ir galėjau beveik pabaigti savo diplominius darbus, – savo patirtimi dalijosi kretingiškė, pajuokavusi, kad pavyko nepriaugti papildomo svorio. – Sunkiausia gal buvo mano dukrai be draugų ir jos 5-ąjį gimtadienį teko švęsti namuose su mano pačios iškeptu tortu.“

Kinijoje, kaip ir Lietuvoje, žmonės dirbo nuotoliniu būdu. Į darbą galėjo eiti tik tų profesijų atstovai, kurių veiklos dėl pandemijos nebuvo galima nutraukti. „Mokyklos uždarytos nuo kinų Naujųjų metų – sausio 17 d., ir dar nėra aišku, kada jos bus atidarytos. Girdėjau, kad kitose provincijose mokyklas jau atidaro, tačiau kol kas į jas grįžta tik vyresnieji mokiniai. Ir tai vyksta tik tuose regionuose, kuriuos mažiausiai palietė virusas“, – sakė R. Pranaitytė-Miao.

Kinijoje vykdomas ir nuotolinis mokymas. Kretingiškė dirba tarptautinėje mokykloje su pačiais mažiausiais mokiniais. Kiekvieną dieną ji rengia pamokų planus ir skatina tėvus bendradarbiauti. „Kiekvieną dieną siunčiu po trumpą vaizdo įrašą su dainele, pasaka, šokiu, o penktadieniais susiskambiname su visais ir palaikome ryšį“, – patirtimi dalijosi pašnekovė.

Tai įgyvendinti nebuvo lengva. „Dirbti be grupės žmonių buvo sunku, tačiau dabar suprantu, kad pati išmokau daug, patobulėjau kaip edukatorė ir nekantrauju tai panaudoti“, – tvirtino R. Pranaitytė-Miao.

• Rašyti komentarą (0)