|
|
|
Tautinio šokio sūkury gimsta meilė tėvynei
Kretingiškės 21-erių Ernestos Lubinaitės daugiau negu pusė gyvenimo – tautinio šokio sūkuryje. Vilniaus universitete chemiją studijuojanti ir Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio veikloje aktyviai dalyvaujanti mergina tikino, kad tautinis šokis skatina jos patriotiškumą ir meilę Lietuvai. Išmokė savarankiškumo Mergina prisiminė, kad tautiniai šokiai jos gyvenimo dalimi tapo trečioje klasėje, kai mama ją nuvedė į Kretingos meno mokyklos Choreografijos skyrių. Pradėti mokytis šokio jai nebuvo sunku. „Žinoma, pradėti mokytis kažką naujo vaikui visada yra sudėtinga, tačiau pradėjome nuo labai mažų žingsnelių. Manau, kad lengvą adaptaciją lėmė nuostabios mokytojos – choreografė Živilė Adomaitienė ir koncertmeisterė Asta Paulauskienė. Jos mus globojo ir mylėjo kaip savo vaikus, todėl ši veikla itin įtraukė ir daugiau nebepaleido“, – pradžia įvardijo kretingiškė. Besimokydama meno mokykloje kretingiškė susipažino ir su moderniu, istoriniu bei klasikiniu šokiu. „Labiausiai džiaugiuosi, kad išmokau baleto pradmenų, tai – bazinis pagrindas visiems šokių žanrams“, – tvirtino E. Lubinaitė. Pasak merginos, per dešimtmetį, praleistą meno mokykloje, jai labiausiai atmintin įsirėžė veiklos su šokių studija „Ratilėlis“. „Su šiuo kolektyvu dalyvavau net keturiose Dainų šventėse. Įspūdžiai iš jų yra tiesiog neišdildomi. Neapsakomai geras jausmas vienu metu šokti su dar tūkstančiu atlikėjų ir žinoti, kad visus mus vienija vienas tikslas“, – atskleidė šokėja. Anot jos, Dainų šventės labiausiai žavi, nes iš pirmo žvilgsnio sunku suvokti, kaip šimtai atlikėjų vienu metu gali atlikti tą patį kūrinį, per visą stadioną sukurti įvairius šokių raštus. „Tik pats sudalyvavęs ir pamatęs, kiek kiekvieno žmogaus asmeninių pastangų ir jausmų įdedama dėl geriausio rezultato, supranti, kokią kultūrinę vertę skleidžia Dainų šventės“, – teigė pašnekovė. Kretingiškės teigimu, veikla šokių studijoje „Ratilėlis“ skatino jos asmeninį tobulėjimą, savarankiškumą ir suteikė galimybę susipažinti su kitomis kultūromis: „Vykome į festivalius ir konkursus Makedonijoje, Italijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Bulgarijoje. Prisimenu pirmąją savo kelionę į Makedoniją. Tuo metu buvo tikrai nelengva 2 savaites praleisti be šeimos, kai tau – tik devyneri.“ E. Lubinaitė su nostalgija prisiminė paskutinę su „Ratilėliu“ praleistą Dainų šventę 2016-aisiais: „Tai buvo paskutinis pasirodymas ir mums, kaip kolektyvui, ir mūsų vadovei Ž. Adomaitienei. Didžioji dalis šokėjų grupės narių tais metais baigė mokyklą, o vadovė planavo išvykti dirbti į Lietuvos nacionalinį kultūros centrą. Visi žinojome, kad čia yra pabaiga ir paskutinį mums skirtą laiką kartu reikia praleisti kuo įsimintiniau.“
Šokis skatina patriotiškumą Baigusi Pranciškonų gimnaziją ir įstojusi į Vilniaus universitetą, pašnekovė ėmė ieškoti kolektyvo, kurio veikloje galėtų dalyvauti. „Šis procesas vyko organiškai, nes maniau, kad be šokių turėsiu per daug laisvo laiko. Be to, tai puikus būdas naujame mieste susirasti draugų ir užmegzti pažinčių“, – tikino studentė. Po dviejų, šokėjams skirtų, atrankų etapų, E. Lubinaitė pateko į Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio šokėjų grupę, kurios veikloje dalyvauja ketverius metus. Per šį laikotarpį ansamblietė viešėjo festivalyje Juodkalnijoje, dalyvavo konkurse Rumunijoje, Liublino unijos 450 metų minėjime Lenkijoje, Baltijos šalių studentų Dainų šventėje „Gaudeamus“ Estijoje, daugybėje su tautiškumu susijusių renginių Lietuvoje. Anot merginos, Vilniaus universiteto (VU) dainų ir šokių ansamblis nėra paprastas šokių būrelis: „Šis ansamblis turi labai gilias tradicijas ir vertybes, todėl čia meilė tautiniam menui perkeliama į aukštesnį lygį. VU ansamblis šiais metais minės savo 80 metų veiklos jubiliejų. Tai įpareigoja jausti pagarbą ankstesnėms ansambliečių kartoms, ką jie padarė ne tik dėl ansamblio, bet ir dėl visos Lietuvos.“ E. Lubinaitės teigimu, ansamblis gyvavo nuo sovietinės okupacijos laikų, todėl ankstesnėms kartoms buvo nelengva išsaugoti lietuviškas vertybes, tradicijas, būti šviesulys, kuris sunkiomis akimirkomis įkvėptų nepasiduoti dėl savo tautos laisvės. „Iš vyresnių ansambliečių teko girdėti istorijas, kaip per 1988 metų Baltijos šalių studentų dainų šventę „Gaudeamus“ Vilniuje studentiškų ansamblių nariai eisenoje visi iškėlė trispalves. Kai žinau, kad manojo ansamblio nariai aktyviai prisidėjo prie kovos už laisvę, kuria dabar galiu džiaugtis aš, jausmai dar labiau sustiprėja. Dar labiau norisi išlaikyti, saugoti ir vertinti lietuviškas tradicijas“, – patirtimi dalijosi studentė. Įsimintiniausias koncertas kretingiškei – praėjusį rudenį Operos ir baleto teatre vykęs 800 metų Žemaitijos jubiliejus. „Pasirodyti šioje scenoje – didžiulė garbė. Buvo itin malonu švęsti Žemaitijos jubiliejinius metus būtent taip“, – tvirtino pašnekovė. Paklausus, ką tautinis šokis suteikia E. Lubinaitei, mergina įvardijo kelis dalykus. Pirmiausia, anot jos, pasirodymas scenoje prieš žiūrovus anksčiau baugindavo, o dabar – suteikia drąsos. Per keturiolika draugystės su tautiniu šokiu metų ji pažino skirtingų regionų lietuviškus tautinius kostiumus ir jų išskirtinumus, lietuvių tautos tradicijas ir pagonių dievus. „Suvokiau, kad kiekvienas šokis turi savo mintį ir gilią potekstę. Kartais kyla iššūkių, kaip reikėtų tą istoriją papasakoti ir perteikti emociją žiūrovui. Tačiau tai tik dar labiau įkvepia, sukauptomis tautinėmis vertybėmis norisi pasidalinti“, – sakė ansamblietė. Kretingiškė teigė, kad tautiniai šokiai skatina jos meilę Lietuvai: „Manau, kad visas mano patriotiškumas ir yra iš tautinių šokių. Kai nuo mažens dėviu tautinį kostiumą ir per beveik visas Lietuvos valstybines šventes jį vilkėdama giedu „Tautišką giesmę“, patriotiškumas tikrai išsiugdo. Niekur kitur man šios vertybės nebuvo taip stipriai skiepijamos“, – teigė E. Lubinaitė.
Sigita RAZMUTĖ
|
|
