Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Klecininkų kaime stovėjęs Pesčių vandens malūnas. XX a. 4 deš.

Netoli Salantų, prie Pestupio upelio, plyti Klecininkai. Tai vienintelė Lietuvoje tokį neįprastą vardą turinti gyvenvietė.

Kaimą supa Pesčiai, Bargalis, Leliūnai, Barzdžių Medsėdžiai ir Barzdžiai, o rytiniu pakraščiu tekantis Salantas skiria nuo kitame krante esančių Žvainių. Rytuose kaimą kerta Salanto slėniu nutiestas krašto kelias Kartena–Salantai, kurio atkarpa tarp Barzdžių ir Salantų vadinama M. Valančiaus gatve. Ties riba su Barzdžių Medsėdžiais tyvuliuoja Klecininkų tvenkinys, o pietinėje dalyje ir Pestupio slėnyje auga Barzdžių Atkalnės miškas.

Klecininkai atsirado XIX a. pradžioje. Tai buvo neturtingų Grūšlaukės dvaro baudžiauninkų nausėdija, įsikūrusi šalia Pesčių palivarko (dabartinio Leliūnų kaimo), bendrųjų ganyklų pakraštyje, abipus Pestupio. Šių dienų ausiai neįprastas vietovės pavadinimas kilo iš baudžiavos laikais vartoto žodžio „klecis“. Juo buvo vadinami ganyklose išsibarstę smulkių valstiečių išsinuomoti nedideli dirbamos žemės lopinėliai, už kuriuos žemdirbiai ėjo lažą Pesčių palivarke arba Grūšlaukės dvaro savininkams mokėjo činšą (žemės rentos mokestį).

Siekiant atskirti nuo kitų valstiečių, smulkiuosius žemės nuomininkus imta vadinti klecininkais. Kiek vėliau šis terminas virto tikriniu vietovės pavadinimu.

XIX a. pirmoje pusėje Klecininkuose, šalia dabartinių Leliūnų, stovėjo 4 katalikų sodybos, kuriose gyveno 37–38 žmonės.

Panaikinus baudžiavą, dirbami kaimo laukai buvo suskirstyti rėžiais ir išdalinti valstiečiams, Kretingos ir Grūšlaukės dvarininkui grafui Juozapui Tiškevičiui mokėjusiems išperkamuosius žemės mokesčius.

Pobaudžiavinės žemės reformos metu prie Klecininkų buvo prijungta nemaža dalis Pesčių kaimo žemės sklypų kartu su senosiomis kapinėmis.

Didžiausia ir derlingiausia kaimo dirva driekėsi Pestupio kairiajame krante, aplink minėtas kapines. Ji apėmė apie 50 hektarų juodžemio ir buvo vadinama Pakapinės lauku. Netoliese buvo smėlingas laukas, vadinamas Kleciais, o kitapus upelio plytėjo Užklecio dirva.

Pasakojama, kad Užklecyje seniau augusi didelė giria, kurioje knibždėte knibždėjo daugybė žvėrių. Rusų caro valdžiai uždraudus lietuviams rašyti ir skaityti lotyniškais rašmenimis, knygnešiai girioje slėpdavę iš Mažosios Lietuvos slapta per Vokietijos–Rusijos imperijų sieną perneštą draudžiamą lietuvišką spaudą bei kontrabandos prekes, kurias vėliau platindavo Salantų turguje ir apylinkės kaimuose. Girią iškirtus, vietovė buvo paversta dirbama žemė.

Paminklas žuvusiems partizanams, pastatytas 1997 m. Projekto autorius Vytautas Valiukonis. Salantų regioninio parko direkcijos skaitmeninis archyvas, 2003 m.

Toje pačioje kaimo dalyje buvo pora smėlingų kalvų. Prie Pestupio stūksanti kalva vadinta Putkalviu, o Jono Domarko lauke – Želvakalviu. Pasakojama, kad ant šios kalvos pasikoręs ar nusišovęs kažkoks Želvys. Dėl to kalvą imta vadinti jo vardu, o aplink esančią dirvą – Želvakalvio lauku.

Savo bendrųjų ganyklų kaimas neturėjo. Ganymo sezonui gyvulius kaimiečiai gindavo į Juodupėnų ir Mažųjų Žalimų bendrąsias ganyklas. Abi išgenas, kuriomis varydavo gyvulius, tarmiškai vadino „genesiu“.

Nuo baudžiavos panaikinimo iki Lietuvos valstybės atkūrimo kaimas gerokai ūgtelėjo. Jame 1923 m. buvo jau 17 ūkių ir 127 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, prie kaimo buvo prijungta dalis panaikintų Pesčių ir Edvardavo palivarkų žemių.

Po paskutiniojo karo prijungus likusias Edvardavo žemes, 1947 m. Klecininkuose šeimininkavo 22 ūkininkai. Ne vieną jų sodybą sunaikino sovietinė kolektyvizacija ir melioracija. Į Krasnojarsko krašto Askizo rajoną 1949 m. buvo ištremti Juozas Kontrimas su žmona Emilija, vaikais Juozu, Justina, Bronislovu, Adomu, Stanislava ir Pranu.

Šiandien Klecininkams priklauso 239 ha žemės, kurioje registruota 16 sodybų.

Administracinių reformų metu Klecininkų kaime atsidūrė ir Pesčių vandens malūnas. Jį 1832 m. prie Pestupio upelio tvenkinio pastatė grafų Tiškevičių Pesčių palivarko administratorius. Pastatas buvo medinis, vienaukštis, su akmenų mūro pusrūsiu. Panaikinus Pesčių palivarką, malūną grafai Tiškevičiai tarpukariu pardavė. Nuo 1964 m. jis buvo varomas elektra, po poros dešimtmečių uždarytas ir apleistas, o technologinė įranga išardyta.

Atgimimo metais Klecininkuose pradėjo veikti grupės armėnų verslininkų įsteigta viena didžiausių regione kooperatinė asfalto gamybos bazė. Prie Pesčių tvenkinio stovėjo didžiulė krosnis, kurioje verslininkai kaitino dervą, maišė ją su atsivežtu žvyru, o pagamintą bitumo masę laikė šalia išsikastose duobėse. Iš bazės vežamu bitumu buvo asfaltuojamos gatvės ir keliai Kretingos bei Skuodo rajonuose.

Verslininkams išvykus, liko bitumo masės pripildytos duobės ir užteršta aplinka. Ją sutvarkyti Kretingos rajono savivaldybei pavyko tik 2017–2019 m., gavus Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą.

Daugiau kaip prieš 15 metų kaime gyvulininkystės ūkį įkūrė Mindaugas Beniušis. Jo ūkyje dominuoja grynaveisliai prancūzų kilmės aubrakų veislės mėsiniai galvijai.

Senosios kaimo kapinės – Markapiai. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m.

Rytinė kaimo dalis su Pestupio slėniu ir Klecininkų tvenkiniu patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Šiaurės rytiniame jo pakraštyje prie Pestupio rymo senosios kapinės, kurios, pasak vietos gyventojų, yra „iš marų metų“.

Kapinės veikė XVI–XVIII a., o mirusiuosius pradėjus laidoti Salantų parapijos kapinėse, jose iki XX a. 3 dešimtmečio retsykiais be kunigo laidojo apylinkės savižudžius, nekrikštytus mirusius kūdikius, iš Salanto ištrauktus neatpažintus skenduolius, nuo epideminių užkrečiamųjų ligų mirusius vaikus ir senolius. Pokariu vykstant partizaniniam karui, artimieji čia slapta užkasdavo Salantų apylinkėje žuvusius Kardo rinktinės partizanus.

Kapines juosia akmenų pylimas. Jam supilti žemdirbiai panaudojo iš Pakapinės lauko išrinktus riedulius. Mirusiųjų ramybę saugojo viduryje stovėjusi koplytėlė ir keli monumentalūs kryžiai, kurie, deja, laikui bėgant sunyko.

Tarpukariu ir pirmaisiais pokario metais Klecininkų ir Pesčių kaimų gyventojai per Gegužines pamaldas rinkdavosi prie koplytėlės, maldomis ir giesmėmis pagerbdavo čia amžinam poilsiui atgulusius protėvius.

Lietuvių tautininkų sąjungos Kretingos rajono valdybos rūpesčiu, 1997 m. kapinėse iškilo paminklas 1946–1947 m. žuvusiems ir čia palaidotiems partizanams Juozapui Sodžiui, Bronislovui Jurčiui, Jonui Saliui, broliams Bernardui ir Petrui Pauliams atminti. Lietuvos partizanų kapas yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir paskelbtas nacionalinio reikšmingumo lygmens registriniu objektu, turinčiu istorinį ir memorialinį vertingųjų savybių pobūdį.

Julius KANARSKAS

Istorikas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas