Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Helovinas ir laikas, kai dangus susilieja su žeme

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2019-10-29
Ar mūsų suvokimas apie Visų Šventųjų, Vėlinių ir Helovino šventes yra teisingas?

Lapkričio pirmoji ir antroji Lietuvoje yra nedarbo dienos. Pirmoji – Visų Šventųjų, antroji – Vėlinės, kuri šiemet sutampa su šeštadieniu. Daugeliui šios dvi dienos susilieja į vieną mirusiųjų pagerbimo šventę, nors kiekviena jų turi savo prasmę. Su raganų ir mirtį simbolizuojančiomis kaukėmis, įžiebtais moliūgais į šį rimties laiką braunasi iš Vakarų atėjęs Helovinas, kuris ne vienam asocijuojasi su anapusinėmis tamsybėmis, jų blogio šmėklomis. Visų Šventųjų, Vėlinių ir Helovino ištakas, prasmę paaiškino pranciškonas brolis Astijus:

– Ankstyvieji krikščionys Bizantijos imperijoje nuo IV amžiaus graikų bažnyčioje pradėjo minėti Visų kankinių-liudytojų atminimo dieną. Visi pirmieji krikščionys, Kristaus liudytojai, buvo nužudyti ir imti vadinti kankiniais. O visa bažnyčia Romos imperijoje Visų Šventųjų dieną švęsti pradėjo VII amžiuje – 609 metais vietoje gegužės 13 d. buvusios pagoniškos šventės Lemuria. Gegužės 13-ąją buvo švenčiama ne vien kankinių, kurie mirę už Kristų savaime yra šventieji, bet ir visų pakrikštytų mirusiųjų šventė. Kiekvienas pakrikštytas yra šventasis.

Aštuntame amžiuje krikščionybė pasiekė keltų kraštus – Airiją, Škotiją, dabartinę Angliją. Keltų kultūroje naktį iš spalio 31 d. į lapkričio 1-ąją buvo minima dvasių diena Samhain. Airija, Šventasis Patrikas bažnyčiai davė impulsą ir bažnyčia Visų Šventųjų dieną – All Hallows Day perkėlė į lapkričio 1-ąją, o Airijos, Anglijos krikščionys nutarė minėti Visų Šventųjų išvakares, kad nebūtų švenčiama toji pagoniška šventė Samhain. Taip atsirado Visų Šventųjų išvakarės, tarsi Kūčios prieš Kalėdas. Ir šis vakaras buvo pavadintas All Hallows Evening, vėliau šį pavadinimą sutrumpino į Halooween.

Vienuoliktame amžiuje Katalikų bažnyčia žengė dar vieną žingsnį, imta manyti, kad ne visi pakrikštyti mirusieji yra šventi, yra mirusiųjų ir su „griekais“, kad jie įeitų į Dievo namus, jie turi apsivalyti, nusiskaistinti. Imta melstis už šiuos nuodėminguosius, kad Dievas jų pasigailėtų, juos apvalytų.

Panašiai kaip tėvas, kai iš kažkur grįžusi vaiką turi vesti prie stalo ir pamato, kad jo rankos purvinos, sako: „Einam nusiprausti.“ Tėvas apvalo. Taip atsirado tradicija melstis už skaistyklos vėles. O keltų kraštuose gimė įdomi tradicija. Helovino vakarą, prieš Visus Šventuosius, suaugusieji, vargšai elgetaudami beldėsi į turtingųjų namus prašydami duonos, pinigėlių sakydami: „Mes pasimelsime už jūsų mirusiuosius.“ Ši tradicija išsivystė į liaudies vaikštynes.

Prancūzijoje XVI–XVII amžiuose prieš Visus Šventuosius sukildavo visi gaivalai – raganos, juodi katinai iš tamsos. Iš čia prasideda visos tos kaukės. Žmonės degdavo laužus.

Brolis Astijus pasidalijo pamąstymais apie Visų Šventųjų dieną, Vėlines ir Heloviną.

Emigrantai iš Prancūzijos ir keltų kraštų susitinka Amerikoje ir čia jų tradicijos persipina, susimaišo skirtingos kultūros. Į duris prašant duonelės, pinigėlių ir žadant melstis už mirusiuosius jau baladojamasi su kaukėmis. Pirmasis pasaulinis karas, ekonominė depresija šią tradiciją iškreipia – per Heloviną ima šėlti chuliganai, degina žmonių turtą, daužo langus. Valdžia imasi priemonių ir pertvarko vandalų siausmu tapusias vaikštynes į žaidimus, karnavalus mokyklose, kitose žmonių susibūrimo vietose. Protestantai yra nusistatę prieš visus tuos helovinus. Iš tikrųjų Helovinas buvo katalikų šventė, kurioje nėra jokių tamsių prietarų.

Krikščionys per Visų Šventųjų šventę neša šviesą – ne tamsa viešpatauja, todėl ir degamos žvakės. Visų Šventųjų dieną ir kunigų apranga yra balta, Vėlinių išvakarėse – violetinė. Visų Šventųjų dieną dėkojame Viešpačiui už šventuosius, meldžiame jų užtarimo. Prancūzų rašytojas Žakas Maritenas yra pasakęs, kad liūdesys žmoguje yra tuomet, kai žmogus nesiekia šventumo. Kas yra šventumas? Kiekvieną dieną priimti gerąją naujieną, gyventi su ja. Mes turime paprastus žmones, kuriuos matėme, lietėme, kaip antai Popiežių Joną Paulių II, kuris paskelbtas šventuoju. Kokius stebuklus jis darė? Jis džiaugėsi kiekviena diena. Motina Teresė – šventoji, ji nenusuko akių nuo vargstančių. Kai vienas kitam dovanojame džiaugsmą, viltį, atleidžiame – iš čia, iš kasdieninio gyvenimo prasideda šventumas. Yra mūsų – krikščionių konstatavimas, kad kiekvienas pakrikštytas, kuris peržengia tą mirties slėnį, yra šventas. Vėlinių dieną prisimename mirusiuosius, meldžiamės už juos, uždegame tą žvakutę tarsi norėtume parodyti dangui – jis irgi buvo šventas, jis irgi žemėje nešė šviesą. Galbūt toje tamsoje, bet užteko vieno žiburėlio.

Tebešvęsdami Visų Šventųjų dieną pradedame Vėlinių – visų mirusiųjų dieną švęsti. Susijungia tos dienos ir tarsi mes, gyvieji, su mirusiaisiais, dangus su žeme. Žemėje žiburėliai, pakeli akis – ten aukštai žvaigždės. Ir čia esame mes – tarp dangaus ir žemės, mes, kurie išlaikome pagarbą tiems, su kuriais gyvenome, tiems, kuriuos prisimename, ir tiems, kurie kūrė šitą kraštą. Uždegame žvakutes ir prie Kretingos miesto kūrėjų: grafų Tiškevičių, Lietuvos didikų Chodkevičių kapų.

---

Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje lapkričio 1-ąją, penktadienį, 18 val. šv. Mišiose malda palydėsime amžinybėn iškeliavusius artimuosius. Po šv. Mišių kviečiu įsijungti į procesiją į senąsias Kretingos kapines.

Klebonas Astijus Kungys OFM


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas