|
|
|
Tėvai ir vaikai – geriausi draugai?
Tėvų ir vaikų santykiai kiekvienoje šeimoje yra skirtingi. Šeimos nariai pokalbiams skiria nevienodai laiko, tėvai ugdo skirtingas vertybes, bet dažnai visų siekis būna palaikyti kuo geresnį šeimos narių bendravimą. Svarbu – atviras bendravimas Kretingiškiai Ieva ir Tomas Kurlinkai augina du vaikus – dvylikametį Joną ir devyniolikmetę Ugnę. Šeima palaiko gerus santykius daug bendraudami. „Geri santykiai kuriasi būnant atviriems, pasitikint ir gerbiant. Nesvarbu, kad vaikas jaunesnis, turi mažiau patirties, bet jis yra mąstanti, per savo klaidas siekianti tobulumo asmenybė. Tėvai yra tam, kad tų klaidų būtų kuo mažiau“, – teigė Tomas. Kai kurie vaikai nesikalba su tėvais grįžę iš mokyklos, jiems neįdomu pasakoti apie savo dieną, o I. Kurlinkienė stengiasi, kad jos vaikai norėtų kalbėtis. „Man įdomu išgirsti, kaip jiems sekėsi. Pati irgi stengiuosi papasakoti kaip sekėsi darbe, – patirtimi dalijosi ji. – Pastebėjau, kad kai kurie vaikai prie tėvų būna kitokie, susivaržę, o aš visada sakau, kad su manim kalbėtų taip, kaip su draugu. Nedarau ribos tarp vaiko ir suaugusiojo.“ Kurlinkai šeimos bendravimui skiria kiek įmanoma daugiau laiko. Stengiasi valgyti kartu prie bendro stalo, savaitgaliais išvyksta į keliones, aplanko senelius. Vieni savo vaikus ugdo taip, kaip buvo ugdomi patys, o kiti bando naudoti kitokius metodus. Ievos mama ją auklėjo demokratiškai, netaikydavo griežtų bausmių. Žinoma, pašnekovei tekdavo atlikti savo pareigas, bet ypatingų draudimų neturėjo. Ji pastebėdavo, kad kiti bendraamžiai domėjosi žalingais įpročiais, bet pačiai Ievai tai nebuvo įdomu. „Pati pasirinkau, ar to noriu, nes man leido, o jiems – griežtai ne“, – paauglystės prisiminimais dalijosi pašnekovė. Tomas ir dabar prisimena tėvų pamokas. „Svarbiausias dalykas, ką gavau iš tėvų, – moralės normos, taip pat pagarba vyresniems. Man iki šiol tai yra labai svarbu“, – kalbėjo vyras. Jis mano, kad prastų santykių šeimoje priežastis yra pagarbos, pasitikėjimo ir atvirumo stoka, todėl, jo nuomone, reikia dažniau kalbėtis, mokėti išgirsti ir suprasti, neskubėti smerkti ir teisti. Ievos nuomone, reikėtų skaityti daugiau psichologinės literatūros. „Psichologija nesustoja – ji irgi tobulėja. Negalima pritaikyti tos metodikos, kuri buvo 1980 metais ar dar anksčiau, šiuolaikinei kartai, nes laikui einant žmonės keičiasi, tad manau, kad ir auklėjimo metodai turi pasikeisti“, – teigė ji. Norėdama išsiaiškinti, kaip paaugliai vertina savo santykius su tėvais, atlikau anoniminę apklausą. Jos metu dauguma apklaustųjų teigė, kad santykiai su tėvais yra geri. Vis dėlto nemaža dalis atskleidė, kad ryšys su motina stipresnis negu su tėvu. Šeimose vaikai pastebi šias vertybes: išklausymas, supratingumas, rūpestingumas, vienybė, meilė ir pagalba vienas kitam. Apklaustieji mano, kad tėvai turi rodyti tokį pavyzdį, jog vaikas mokėtų tvarkingai elgtis viešumoje, gerbtų kitus, suprastų, kas yra laiminga šeima. Daug šeimų kartu švenčia didžiąsias metų šventes, asmeninius gimtadienius, praleidžia savaitgalius, po darbų papasakoja vienas kitam apie savo dieną. Daugiau laiko kartu Kretingos rajono švietimo centro pedagoginės psichologinės pagalbos skyriaus psichologės Vikos Gridiajevos teigimu, svarbu mylėti ir gerbti vaiką, jo emocijas, tad labai svarbus jausmų supratimas. „Jei keturmetė krenta ant žemės ir verkia, tai vyksta ne be priežasties. Reikia suprasti, kad ji turi teisę tam, pavyzdžiui, šešiolikmetė turi teisę įsimylėti“, – atkreipė dėmesį psichologė. Taip pat labai svarbu kartu leisti laiką, turėti šeimos tradicijas. Tradicijų gali būti įvairių: filmų žiūrėjimas, ledų valgymas. „Mano šeimoje tradicijos yra kiekvieną rytą pasikutenti su vaikais, o sekmadienį „pasimušti“ pagalvėmis, dar turime veiklas pagal metų laikus. Asmeniškai man daug laiko skyrė tėvas, ir tai buvo priežastis, kodėl aš nenuėjau klystkeliais. Paauglystėje eidavau į vakarėlius, šokdavau, dalyvaudavau visur, bet alkoholis manęs netraukė, nes tėtis su manimi apie tai kalbėdavo. Jei to nebūtų buvę, nežinau, kur šiandien būčiau. Tad nesvarbu, kiek vaikui metų, bet tėvai vis tiek turi skirti jiems kokybiško laiko“, – asmenine patirtimi dalijosi V. Gridiajeva. Nėra užbrėžto laiko, kiek jo tėvai turėtų skirti vaikui. Nebūtina tėvams „spausti save į rėmus“ ir galvoti, kad, jei psichologas sakė, jie privalo dabar tą valandą skirti. Jei negali skirti laiko trečiadienį, tai gali skirti šeštadienį. Nei tėvai, nei vaikai neturi jausti spaudimo ir abu turi pasirinkti bendras mėgstamas veiklas. „Su vaiku reikia žaisti, nes tai padeda jam mokytis. Galima žaisti kūrybinius, vaidybinius žaidimus: daktarus, šeimą ar tiesiog su lėlėmis, mašinytėmis. Taip galima parodyti vaikui, kaip priimti įvairius sprendimus. Tik nesiūlyčiau pradėti nuo kompiuterinių žaidimų, juos galima žaisti paauglystėje, – vardino psichologė. – Geras pasirinkimas yra kelionė mašinoje, kai išjungiamas radijas, telefonai padėti į šalį – tai puiki galimybė pabendrauti ir daug ką apie vienas kitą sužinoti.“ Psichologės darbe pasitaiko situacijų, kai tėvai skundžiasi vaiko nesimokymu. Tada ji pasiteirauja, koks tėvų santykis su darbu, nes dažnai būna toks, kaip ir vaikų su mokykla. Anot jos, jei tėvai nepripažįsta problemų šeimoje, psichologai gali pastebėti tai pagal pažymius, pamokų nelankymą, išvaizdos pokyčius, savęs žalojimą, narkotikus, didelį atsikalbinėjimą: „Dėl prastų santykių vaikai ir tėvai gali atitolti – tai vienas skaudžiausių padarinių. Jei santykiai tarp tėvų ir vaikų prasti, tėvams bus labai sunku vaiko paauglystės tarpsniu. Paaugliams irgi būna sunku, bet jie pasikalba su draugais, pasijaučia šiek tiek geriau, o tėvai lieka su problemomis, nes vaiką tampa sunku kontroliuoti“, – kalbėjo V. Gridiajeva. Norintiems pakeisti santykius šeimoje psichologė patarė kiekvieną vakarą paskirti po valandą ir ateiti į vaiko kambarį, sėdėti, iki kol jis pradės šnekėti: „Tam gali reikėti ir mėnesio ar dar daugiau. Svarbiausia pabūti šalia jo ir negalvoti, kad tai yra laiko švaistymas.“
Vita MICKUTĖ
„P. n.“ akademijos narys
|
|
