|
|
|
Žutautiškiai turi savo krepšinio lygą lir vengrų kalbos vertėją
Žutautai – gyventojų ypatingai išpuoselėtas kaimas, apsuptas lygumų ir slėnių. Šis kaimas nutolęs nuo Budrių 3 km į pietus ir yra vienas labiausiai priartėjusių prie Klaipėdos rajono ribos. Jame gyvena apie 200 gyventojų. Šio kaimo žmonės pasižymi gebėjimu puošti savo sodybas, o jaunimas ir vaikai – išradingumu: gyvenvietės kryžkelėje jie pasikabino krepšinio lentą, skelbiančią, jog įkūrė ŽKL - Žutautų krepšinio lygą.
Į gatvės krepšinį - ir iš Budrių Krepšinio stovas su lenta pastatytas Žutautų kaimo gale, ant išasfaltuotų kelių kryžkelės. „Ciela kapela“ čia susirenka žaisti savaitgaliais: atbėga Litvinų, Kupšių, Kaunaičių vaikiai, kiti dviračiais atvažiuoja net iš Budrių. Niekas nepyksta, kad bildina kamuolį. Juk ką darys vaikai: dabar visi turi nuosavas žemes, ir niekas į savo kiemus jų nenori įsileisti, - kalbėjo greta gatvės krepšinio aikštelės gyvenantys garbaus amžiaus žutautiškiai – Stasė ir Stanislovas Paulauskiai. – Neturi jie kur nusitrenkti. Dar ir mes, seniai, jei galėtume, norėtume pašokinėti. Nieko gi mūsų kaime nėra: nei kultūros namų, nei aikštelės, tik viena parduotuvė. Ale „bagota“ parduotuvė: pas Bračkienę visko gali nusipirkti“. Jaunųjų Žutautų krepšininkų tądien nesutikome – jie, kaip ir visi, ikipiet kremta mokslus. Dauguma važinėja į Baublių pagrindinę, kiti – į Kartenos vidurinę mokyklas. Užtat sužinojome, kad 77-erių S.Paulauskis net 18 metų yra dirbęs vario kasyklose Kazachstane. „Tėvai buvo ištremti, vykau pas juos. Taip ir atsidūriau Džeskazgane. Dirbau kasyklose „zaboiščiku“: reikėdavo nusileisti į 180 m gylio šachtą. Būdavau prisirišęs sprogmenis. Grįžtant juos reikėdavo susprogdinti. Tuomet jau leisdavosi į šachtą vario kasėjai“. Į Lietuvą vyriškis su šeima grįžo prieš 30 metų. Tiksliau – pats „Moskvičiumi“ parvairavo kelis tūkstančius kilometrų per Kazachijos stepes, Rusijos platybes, Ukrainą ir Baltarusiją. Važiavo savaitę ir tik - dienomis. „Vairuoti man labai patinka. Ir dabar su Stase sėdam į mašiną ir lekiam į Kretingą. Manot, esu „šachtioras“, ir neturėsiu mašinos. Pensiją iš ten neblogą gaunu“, - juokėsi vyriškis. Stasė ir Stanislovas – abu našliai, užauginę po tris vaikus iš pirmųjų santuokų. „Į kupetą“ susiėjo prieš 11 metų. Vis ne vienam senatvėje, įsitikinę abu Paulauskiai.
Senoje išnuomotoje sodyboje paskutinį derlių dorojanti Angelė Vitkienė tikino, jog kaime, jei samdai techniką, gyvulių auginti nebeapsimoka. Moteris sakė, jog jiedu su vyru Stanislovu dabar turi 4 karves, telyčią ir jautį. „Ir už parduodamą pieną mažai temoka. Gyvulius ketinu parduoti, pasiliksiu tik karvelę ir eisiu į darbą, - kalbėjo moteris. – Mūsų kaime darbo pasirinkimo nėra: moterys eina į Plikių „Sakuoną“ arba į Mikoliškių baldų fabrikėlį“. A.Vitkienė tikino, jog abi aukštuosius mokslus baigiančios dukterys nebenori begrįžti gyventi į kaimą. Vyresnioji Donata studijuoja politinę ekonomiją Suomijoje, Turku universitete. Ji dirba ir save išsilaiko pati, tėvams kaišioti nebereikia. Jų rūpestis - jaunėlė Loreta, bebaigianti farmacijos studijas. „Veikiai kaime tikrųjų žutautiškių nebeliks: senimas miršta, jaunimas bėga. Apsigyvena nauji žmonės, dažniausiai atsikėlę iš Klaipėdos, - kalbėjo Žutautuose gimusi, ir senojoje savo tėvų sodyboje namus perstačiusi Marijona Urbonienė. 66-erių moteris, ilgus metus dirbusi Žalgirio apylinkės, „Jaunosios gvardijos“ kolūkio pirmininko pavaduotoja, vos prieš mėnesį palaidojo savo vyrą Peliksą. Apie tai, kad P.Urbonas buvęs auksinių rankų meistras, šiandien kalba jų sodyba, apjuosta įmantriu raštu perpinta medine tvora, paties šeimininko rankomis pastatyta klėtis, primenanti senosios liaudies architektūros statinį, pavėsinė. Gausybė augalų – jau Marijonos rūpestis. „Mano vyras buvo žinomas siuvėjas. Iki ligos dar siūdavo kostiumus, kailinius, paltus. Pusė Respublikos pas jį atvažiuodavo: Vilniaus, Kauno ponios jį laikė savo siuvėju. Vyras per 30 metų sovietmečiu dirbo siuvėju Kretingos buitiniame kombinate“, - kalbėjo moteris.
Iš tėvo siuvėjo amatą perėmė duktė Dalia, sūnus Arvydas irgi moka siūti. M.ir P.Urbonai prieš kelerius metus dar patys ūkininkavo. Dabar Marijona ūkio padargus perleido tame pačiame kaime ūkininkaujantiems dukrai Sonatai ir žentui Arūnui Kuzminskams. Mokytojas išsivedė mokinį „Liūdnai gyvenu: prieš dvi savaites palaidojau vyrą. Su Jurgiu nuėjome į Pelikso „budynę“, o po dviejų savaičių ir jo paties nebeliko, - ašarojo išpuoštame savo sodybos kieme Irena Kupšienė. – Žmonės taip ir kalbėjo: mokytojas išsivedė mokinį. Prieš daugel metų Peliksas Urbonas mokė siūti mano vyrą Jurgį. Turėjome siuvimo mašiną, ir maniškis mokėjo bet kokį rūbą namiškiams patvarkyti“. Moteris neslėpė, kad vyras mėgęs, kaip ir kiti, burnelę išlenkti, tačiau namie buvęs rūpestingas ir darbštus. Tvenkinys su vandens lelijomis, aplink jį sutūpę visokie gyvūnėliai – varlės, boružės, gandralizdy – gandrai. „Stirnaitę ir pelėdą po laidotuvių į tvartą įnešiau, - širdis nebelaiko žiūrėti į vyro kūrybą. Mano žmogus buvo po širdies operacijos, bet vis kasė, kalė, vis judėjo. Kiek dar galvojome gyventi. Anūkas Marius pasigedo senelio: išėjęs ieškoti į garažą, rado jį mašinoje nebegyvą. Nė 65-erių neturėjo“, - skausmu dalijosi I.Kupšienė. Moteris sakė, kad laikinai, kad nebūtų labai liūdna vienai, pas ją ir apsistojo 15-metis Marius, tame pačiame kaime gyvenančio sūnaus atžala.
78-erių Petrutė Stuopelienė savo pavyzdingos sodybos sode rinko į žolę nubirusius, pirmųjų šalnų pakąstus obuolius. Sodas – be jokių įmantrybių, tačiau, juntama ir šiandien, kad buvo išpuoselėtas: serbentai, obelys susodinti eilėmis, juosianti karpoma gyvatvorė. „Visus tris apdovanojimus už pavyzdingai tvarkomą sodybą pelnėme sovietmečiu, kai dar leido jėgos prižiūrėti aplinką, - sakė sodybos šeimininkas 86-erių Vladislovas. – Aš nežinau, kur matė tą grožį: statėme, tvarkėme ir tiek“. P.ir V. Stuopeliai užaugino septynis vaikus. „Trys mūsų vaikiai – Vladas, Vilius ir Rimas - su didelėm mašinom važinėja po pasaulį. Jau ir anūkai važinėja. Turime keturias mergaites: Birutė yra siuvėja, Vilma – mokytoja,Verutė – mokyklos direktorė, o Zina dirba banke“, - savo vaikais pasidžiaugė senoliai. Kitąmet bus 60 metų, kai P. ir V.Stuopeliai gyvena kartu. „Tačiau „po šliūbu“ esam tik 40 metų. “Šliūbą“ paėmėm Budrių bažnyčioj, praėjus savaitei po Trijų Karalių. Vaikai jau buvo mokslus išėję, jie ir norėjo, kad būtumėm Dievo „suvenčiavoti“, - atviravo garbaus amžiaus pora. Kaime sutikti žmonės paragino mus užsukti ir pas Zigmą Paulauską. Mat, šis žmogus kolūkio laikais, anot M.Urbonienės, dirbo vertėju. „Į kolūkį atvykdavo delegacijos iš Vengrijos, mes pas juos irgi nuvažiuodavome. Su Vengrija buvome užmezgę draugiškus ryšius. Zigmas versdavo iš vengrų ir į vengrų kalbą“. Z.Paulausko sodyba iš kitų žutautiškių išsiskiria aukštai virš stogų iškeltomis trumpųjų radijo bangų antenomis. Jis – mėgėjas trumpabangininkas. Vyriškis dabar dirba Telekomo bendrovėje Klaipėdoje.
|
|
