|
|
|
Priėmė negalios mestą iššūkį
Šiandien visuomenės formuojamas požiūris į negalią turinčius žmones yra vienareikšmiškai neteisingas ir žeidžiantis. Daugybę pavyzdžių nuneigia esamą stereotipą, kaip, pavyzdžiui, Nick‘as Vujicic. Visi, kas yra skaitę jo parašytą knygą „Gyvenimas be ribų“, domėjosi apie jį, žino, kiek daug šis žmogus, nepaisant savo negalios, yra pasiekęs gyvenime. Kartais žmonės, kurie turi visas galimybes, gyvenime jų visų neišnaudoja, priešingai – tokie žmonės, kaip jis, įdeda daugiau pastangų norėdami pasiekti daugiau. Bet ši istorija ne apie Nick‘ą, o jauną merginą, kuri nugyveno dar ne tokį ilgą gyvenimo tarpsnį, bet eina jo keliu ryžtingai, nors ir turi negalią. Štai, ką apie save papasakojo Evelina Riepšaitė: „Esu antro kurso psichologijos studentė Vilniaus universitete. Trumpai papasakosiu savo gyvenimo iki šios dienos istoriją. Nežinau, ar galiu tai vadinti sėkmės istorija, bet gal bandykime nesikuklinti ir pavadinkime ją taip. Pradėsiu nuo to, jog nuo gimimo turiu regos sutrikimą, kuris susideda iš kelių ligų, nesivarginsiu jų vardinti, nes tai nėra esminis dalykas. Nuo pat mažumės tiek tėvai, tiek giminės, tiek mokytojai buvo labai skeptiškai nusiteikę, nes, žiūrėdami į mane, galvojo, kad bus sunku mokytis, kažko siekti ir pasiekti. Atsimenu, ne kartą esu girdėjusi gimines šnekant: „O kur tas vaikas dėsis? Ar tėvai turės visą gyvenimą ją išlaikyti? Negalės nieko už save padaryti, bus tėvams vien vargas.“ Atsimenu, ir mokytojai, kai buvau paruošiamojoje klasėje, buvo perdėtai nuolaidūs, sakyčiau, lyg turėčiau kažkokį protinį sutrikimą: „Neišeina – tai neišeina, tai ir nedaryk“, „padarei blogai, na vis tiek gerai.“ Laikui einant pastebėjau, kad, jeigu tu turi kažkokį sutrikimą, žmonės žiūri kaip į kur kas menkesnį, mažiau sugebantį. Na, bent jau aš taip interpretuodavau, nors gal tai galėjo būti ir visai kas kita, o galbūt to nė neturėjo galvoje. Vienas ryškiausių prisiminimų, kai penktoje klasėje viena mokytoja manęs klausė, ar man reikės palengvintos programos. Šis momentas buvo labai „ouch“, nes galvojau: „Gerai, aš turiu regos sutrikimą, bet tai nėra protinis sutrikimas, tai, kad mano rega labai prasta, nereiškia, kad aš negaliu mokytis.“ Neseniai su tėvais prisiminiau šį nutikimą. Jie sakė, kad buvo dvejonių, bet ne dėl to, kad aš mąstyt mažiau galėčiau nei kiti, bet tiesiog galvojo, kad regos problema trukdys spėti paskui kitus. Dabar suvokiu, kad dėl šios priežasties niekada nejaučiau iš tėvų jokio spaudimo mokytis ar iš viso kažką daryti. Turėjau teisę rinktis pati, ką noriu daryti, – bent jau iš šios perspektyvos jie nebuvo griežti. Nemeluosiu, paruošiamoje klasėje buvo sunku, kol aš pripratau prie viso to greičio, kaip viskas daroma ir panašiai. Kasmet pastebėdavau, kad mano pažymiai gerėja, vis daugiau išmokstu ir suprantu. Jau pradinėse klasėse pradėjau dalyvauti piešimo konkursuose. Nuo penktos klasės dalyvavau žinių konkursuose, olimpiadose. Labai daug veikiau ne tik akademinėje srityje, bet ir pačioje mokykloje, kur prisidėdavau prie renginių organizavimo, šventinių akcijų ir panašiai. Nors su mokslu viskas buvo gerai, mokyklos laikotarpis vienu aspektu nebuvo saldus pyragėlis. Nuo pat mažų dienų patirdavau patyčias būtent dėl savo regos sutrikimo. Galbūt ir dėl aprangos, nes mama neturėjo gero stiliaus pojūčio. Nors visa esmė buvo ta, kad nešiojau akinius, kurie nebuvo labai gražūs, – tokiais labai storais stiklais. Sutrikimą pastebėdavo ir iš to, kaip arti pasidedu knygą, kai skaitau. Norėjau mokytis ir tobulėti, bet nuolatos jausdavausi nesaugi mokykloje. Tai buvo nuolatinė kliūtis, kuri nepadėjo efektyviau siekti geresnių rezultatų. Kiekvieną dieną eidavau į mokyklą žinodama, kad išgirsiu kažką, ko tikrai nenoriu girdėti ir kas mane labai skaudina, verčia jaustis menkaverčiu žmogumi. Kiek vėliau, po X klasės, perėjau į kitą mokyklą, gimnaziją. Tada situacija buvo jau šiek tiek kitokia, nes patekau į brandesnę klasę. Taigi tokio dalyko, kaip patyčios, nebeliko. Buvo keletas vienetinių atvejų, bet ilgainiui išmokau nebekreipti dėmesio ir, kadangi kiti žmonės nebekreipė į tai dėmesio, pradėjau jaustis kaip lygiavertis asmuo. Mokiausi, dalyvavau visur ir tai dariau sėkmingai. Galiausiai baigiau gimnaziją labai gerais rezultatais. Tris iš keturių egzaminus išlaikiau aukštais rezultatais. Dabar studijuoju gana sėkmingai ir tai man be galo patinka. Jaučiu, kad esu savo vietoje ir kartais drįstu sakyti, kad esu šiek tiek sėkmės žmogus, nes, nepaisant to, ką žmonės apie mane galvojo, ką apie mane kalbėjo, sugebėjau į tai nekreipti dėmesio ir vis tiek paimti ir įrodyti, kad galiu daugiau. Vienas mano gyvenimo tikslų buvo tam tikriems žmonėms įrodyti, kad jie klydo. Paskui atsirado kitas – norėjau studijuoti psichologiją, kas ir įvyko. Tas noras įrodyti, jog jie klydo, buvo kaip postūmis į priekį. Viena ganėtinai sunki patirtis mane ir nuvedė į psichologijos studijas, nes, kai turi daug patirties su tokiais dalykais, kaip, pavyzdžiui, patyčios, nepritapimo jausmas, tiesiog suvoki, jog tu galėtum suprasti kitus. Jeigu paklaustumėte, ar turėjau kažkokią frazę, kurią nuolatos kartodavau sau, tai buvo: „Nėra nieko neįmanomo, tu viską gali, jeigu turi pakankamai noro ir įdedi pakankamai pastangų“. Būtent dėl to atėjau į psichologiją, nes suvokiau, kad tas jausmas, kai aš galiu kažkam padėti, yra pats geriausias jausmas pasaulyje. Visiems tiems, kurie irgi jaučiasi atstumti ir nepritampantys, noriu pasakyti, – nekreipkit dėmesio į tai, ką sako žmonės arba atvirkščiai, – atkreipkite dėmesį ir užsibrėžkite tikslą įrodyti, kad tai, ką jie sako, nėra tiesa. Bet svarbiausia, – tiesiog nepamirškite, kad nors ir turit trūkumų, mes jų turime visi, nes nė vienas nesame tobulas. Linkėčiau visiems išmokti save pamilti tokius, kokie esame, ir užsibrėžti tikslus bei jų siekti, nes turint tikslą visada judame laimės link.“
Irmina MONTRIMAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
