Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Kretingiškė Monika Laukytė dar mokykloje susižavėjo prancūzų kalba, tad ilgai nedvejojo pasitaikius progai išvykti studijuoti į Prancūziją.

Kretingiškė 21 metų Monika Laukytė dar besimokydama mokykloje susižavėjo prancūzų kalba ir kultūra, tad neabejodama pasinaudojo galimybe į šią svajonių šalį išvykti studijuoti pagal „Erasmus“ programą. Nors Prancūzijoje ji buvo viešėjusi ir anksčiau, tačiau, įsiliejusi į vietinių žmonių gyvenimą, atrado ir daug naujų bei įkvepiančių dalykų, pavyzdžiui, prancūzų nuolatinį alkį naujoms žinioms, siekiui tobulėti, bet kartu neužmirštant nuoširdų dėmesį parodyti šalia jų esantiems žmonėms bei juos motyvuojant siekti savo tikslų. M. Laukytė šiuo metu yra Vilniaus dizaino kolegijos Kūrybinių industrijų dizaino studijų programos trečiakursė, o Prancūzijos mieste Nantes ji praleis vieną semestrą – 4 mėnesius. Čia mergina studijuoja pagal programą „Brand design“ (liet. Prekinio ženklo dizainas). „Kadangi kūrybinių industrijų specialybė Lietuvoje apima didelį lauką studijuojamų dalykų, norėjau pasimokyti siauresnio dalyko, todėl ir pasirinkau šias studijas. Žinoma, taip pat norėjau išvykti, pamatyti kitas kultūras, „išlipti“ iš savo komforto zonos, sutikti naujų žmonių, pamatyti, kaip mokymosi procesas vyksta kitoje šalyje“, – pasakojo M. Laukytė. Gauti aukščiausią balą – neįmanoma

„Atvykus jau pirmą dieną į L‘ecole de design Nantes Atlantique, nesijaučiau kaip naujokė. Visa administracija, dėstytojai, suteikė daug informacijos apie gyvenimą Nantes mieste, laukiančias studijas, netgi pasirūpino, kad turėtume kontaktus gydytojų, kurie kalba angliškai“, – aukštosios mokyklos tvarka pasidžiaugė M. Laukytė.

Ji pasakojo šiuo metu besimokanti tokių dalykų, kaip grafinis dizainas, piešimas, prancūzų kalba ir istorija, iliustracija, animacija, taip pat vykdomas projektas su tikrais klientais. Paskaitos vyksta intensyviai, tad, pasak M. Laukytės, laisvo laiko lieka nedaug, tačiau mokytis yra įdomu, pateikiama daug naujų žinių. Be to, jai teko apsiprasti su tuo, kad paskaitos dėstomos anglų kalba.

„Dėstytojai labai motyvuojantys, rūpinasi, kad gerai jaustumėmės mokydamiesi, visada ragina kreiptis, jeigu iškyla kokių problemų“, – pasakojo M. Laukytė.

Ją nustebino tai, kad čia egzistuoja 20 balų vertinimo sistema, tačiau niekas negauna 18–20 – dėstytojai tai argumentuoja tuo, kad taip motyvuoja studentus dar labiau stengtis. „Taip pat dėstytojai iš anksto derina atsiskaitymus, kad neturėtume visų paskaitų egzaminų vienu metu, kad būtu daugiau laiko pabaigti kiekvieną darbą iki galo, nejaučiant streso. Mano kolegijoje Lietuvoje yra kitaip: visos darbų peržiūros būna tą pačią dieną“, – mokymosi sistemų skirtumus apibūdino M. Laukytė.

Monika Laukytė džiaugiasi turėjusi galimybę ne tik pasisemti žinių prekinio ženklo dizaino studijose, bet ir taip „išlipusi“ iš savo komforto zonos – atradusi naują kultūrą, naujas pažintis, labiau pažinusi savo asmenines savybes.

Prie bendros vakarienės – smagūs pokalbiai <,p> Prancūzijoje, pasak M. Laukytės, pragyvenimas yra brangus, tad ji džiaugiasi radusi skelbimą, kad trys prancūzės nuomoja kambarį. Šis variantas buvo ne tik pigesnis, negu siūlomi kambariai oficialiuose nuomos puslapiuose, bet gyvendamos kartu merginos dalijasi ir buitines, maisto išlaidas.

Nors „Erasmus“ programos studentai gauna stipendiją, tačiau jos, gyvenant Prancūzijoje, neužtenka. „Todėl esu dėkinga savo tėvams, kurie man padeda finansiškai, o taip pat čia yra įdomus dalykas, dėl kurio labai džiaugiuosi – Prancūzijoje galioja įstatymas, kuris neleidžia prekybos centrams, turgaus prekeiviams išmesti maisto, kuris yra praradęs savo prekinę išvaizdą, yra „negražus“, bet vis dar skanus ir tinkamas valgyti. Todėl jie atiduoda jį nemokamai, jei paprašai. Taigi kaskart eidamos į turgų kartu su kambario draugėmis parsinešame po dėžę, o kartais net dvi ar tris įvairiausių daržovių, vaisių nemokamai, ir galvojame, ką iš jų pasigaminsime“, – pasakojo M. Laukytė.

Ji džiaugiasi, kad gyvendama kartu su vietinėmis prancūzėmis, ji turi galimybę su jomis pabendrauti ir daugiau sužinoti apie jų kultūrą. „Kartu vakarieniaujame, kas man iš pradžių buvo keista, kadangi nebuvau pratusi to daryti su savo kambario draugais. Malonu, kad tuo metu galime pasidalinti dienos įspūdžiais, pakalbėti įvairiomis temomis“, – sakė mergina.

Atranda miesto įdomybes

M. Laukytė prisipažįsta, kad ją dar besimokant mokykloje sužavėjo prancūzų kalba ir už tai ji jaučiasi dėkinga savo mokytojai Almai Razmienei. „Labai smagu, kai būdama čia pamatau kokį pastatą, patiekalą ar žmonių elgesį, ir prisimenu, kad apie tai mokytoja kažkada pasakojo“, – sakė pašnekovė.

Nors jai didžiąją dalį dienos tenka bendrauti anglų kalba, tačiau būdama parduotuvėje ar kavinėje, M. Laukytė stengiasi kalbėti prancūzų kalba, ši taip pat nuskamba ir namuose, šnekantis su kambario draugėmis. „Kadangi baigusi mokyklą daugiau nesimokiau prancūzų kalbos, daug kas pasimiršo, tačiau stengiuosi prisiminti“, – sakė M. Laukytė.

Ji pasakojo, kad kartą per atostogas jau buvo lankiusis Prancūzijoje, tad šią šalį ir šįkart atrado tokią, kokią ir įsivaizdavo: truputį bohemišką, su draugiškais ir paslaugiais žmonėmis, judria miesto atmosfera. „Kadangi esu didelė blynų gerbėja, labai džiugu, kad ant kiekvieno kampo rasi tradicinių Prancūzijos „cr?pes“!“ – įspūdžiais pasidalijo M. Laukytė.

Mergina teigė, kad savaitgaliais mėgsta aplankyti miesto centrą ir atrasti naujų įdomių pastatų, kavinių, knygynų, parkų, nueiti į kokią meno parodą, ar susitikti su naujais draugais. Patirtis augina asmenybę. M. Laukytė pasakojo, kad gyvenant Prancūzijoje ją labai motyvuoja vietiniai gyventojai. „Daug žmonių tiesiog skaito knygas eidami, laukdami autobuso, važiuodami tramvajumi, kiek teko sutikti vietinių prancūzų, visi rimtai žiūri į savo studijas, daug dirba, kad gautų geriausius rezultatus“, – pasakojo mergina.

Tačiau M. Laukytė įsitikinusi, kad, išvykdamas gyventi kitur, pažįsti ne tik kitą kultūrą, kitus žmones, bet ir save, tad ji drąsina jaunus žmones išnaudoti galimybes keliauti po pasaulį.

„Jei yra žmonių, kurie turi galimybę išvykti svetur mokytis ar savanoriauti ir abejoja, bijo, kad nesusikalbės, pasimes, bus toli nuo artimųjų, jausis vieniši – norėčiau tik padrąsinti nebijoti, nes kiekviena tokia patirtis labai augina tave kaip asmenybę, sutinki daug skirtingų žmonių, pamatai pasaulį, supranti, kiek daug gali nustebinti save patį, padarydamas dalykus, apie kuriuos galvojai, kad nesugebėsi įveikti. Ypač tai svarbu jaunam žmogui, kol tavęs nevaržo dideli įsipareigojimai“, – tvirtino M. Laukytė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas