Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie laiką, skirtą atsitiesti nuo kasdienybės

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Parapijose
  • 2018-12-18
Romoje ilgus metus praleidęs Darbėnų klebonas Viktoras Dirvonskis, kuriam ši vadovaujama parapija yra pirmoji, mano, kad kunigas neturėtų siekti profesinės karjeros, jo tikslas – skelbti Evangeliją.

Šiemet Kalėdas lydinčių dienų – gana daug. „Norėtųsi, kad tai būtų metas, kai žmonės atsitiesia nuo kasdienybės, kuri mus sulenkia žemiškais dalykais. Kad žmonės įvertintų ne tik tai, ką galime nusipirkti, bet ir tai, ką pelnomės tik patys – tikėjimą, šeimą, draugystę, nes tai yra taip pat svarbu, kaip ir kasdienė duona“, – apie šį laikotarpį kalbėjo antrus metus Darbėnuose klebonu tarnaujantis 35-erių Viktoras Dirvonskis.

Kalėdojimo ypatumai Lietuvoje ir Italijoje

Kalėdodamas pas Darbėnų, Lazdininkų bei aplinkinių kaimų gyventojus, V. Dirvonskis rado pusvalandį pokalbiui su „Pajūrio naujienomis“ ir apie šios tradicijos prasmę.

„Kalėdojimas yra šeimų lankymas, kai kunigas aplanko parapijiečius jų namuose – tik Lietuvoje vyrauja toks šio reiškinio pavadinimas, nes vyksta prieš Kalėdas. Ir tai nėra tai, ką žmonės vadina pasipinigavimu, o veikiau – šeimos palaiminimu. Pinigai nėra esmė, tačiau tikintieji supranta paramos būtinybę ir aukoja, nes bažnyčia, ypač – kaimo, neišsilaiko vien iš sekmadieninių aukų“, – atvirai kalbėjo kunigas.

Jis sakė, jog lanko tas šeimas, kurios pačios pasikviečia: esą daug senų žmonių, ligonių, kuriems sunku ateiti į bažnyčią, ypač žiemą, kada bažnyčioje šalta. Atvykęs klauso jų išpažinčių, atveža ir komuniją.

Kelerius metus studijavęs ir dirbęs Italijoje, V. Dirvonskis lygino kalėdojimo tradiciją su tenykšte: „Italijoje šeimos dažniau lankomos prieš Velykas, o ir šiaip tie, kurie negali patys atvykti į parapijos bažnyčią, aplankomi kas mėnesį – į namus specialioje dėžutėje jiems atnešama komunija. Ligonius dažnai lanko ne pats kunigas, o vyskupo paskirti kunigo pagalbininkai – ekstraordinariniai komunijos dalintojai, kuriais, beje, gali būti ir moterys. Lietuvoje nėra tokios praktikos, – o galėtų, nes kunigų kasmet mažėja. Bet manau, kad viskam savas laikas – aklai kopijuoti užsienio tradicijų negalime“, – įsitikinęs V. Dirvonskis.

Visur jaučiasi gerai

Darbėnų parapija V. Dirvonskiui, kaip klebonui, yra pirmoji: prieš paskiriant į Darbėnus, jis dirbo vikaru Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje. Ligi tol po studijų Telšių seminarijoje mokėsi ir dirbo 5-erius metus Romoje, grįžęs – metus Telšių kunigų seminarijoje prefektu, ir vėl išvyko pagilinti žinias į Romą. „Italijoje teko dirbti ir parapijinį darbą, tad neblogai susipažinau su tikėjimo praktikomis toje šalyje“, – kalbėjo kunigas, neslėpdamas simpatijos bei ilgesio šiai šaliai.

Galbūt todėl, ištaikęs kunigams taip pat priklausančių kasmetinių atostogų, vėl planuoja vykti į šią saulėtą šalį aplankyti draugų. Beje, kelionės, prisipažino, yra didžiausias jo pomėgis. Mėgstąs groti ir gitara – akordus išmoko savarankiškai, todėl ir grojąs dažniausiai tik sau. „Bijau aplinkinius išgąsdinti“, – pajuokavo.

Gyvenimo optimizmo nestokojantis kunigas sakė, jog jo prigimtis tokia – jam visuomet gerai ten, kur jis esąs: „Buvau seminarijoj – gerai, Romoj – gerai, Klaipėdoj – irgi gerai, Darbėnuose – dar geriau. Nesijaučiu atsidūręs užkampy: parapija čia – puiki, bendruomenė stipri.“ Jis – klaipėdietis, kilęs iš 5 vaikų šeimos, o su broliu Kazimieru esą dvyniai.

Rūpestis – bažnyčios ūkis

V. Dirvonskis įsitikinęs, kad kunigas neturėtų vaikytis karjeros: „Kokioje aplinkoje esi, toje ir turi veikti, nes kunigo užduotis – skelbti Gerąją naujieną ir pačiam ieškoti būdų, kaip geriau tai padaryti. Jei galvočiau, kad tarnystė yra karjera, nuolat būčiau nelaimingas. Aš ir vyskupui sakiau, kad nesirinksiu parapijos, tik svarsčiau, kad gal man dar per anksti gauti parapiją.“

Tačiau atvykus į Darbėnus, vidinės abejonės išsisklaidė – iš savo pirmtako klebono Vyginto Gudeliūno sakė perėmęs stiprią parapiją, kurioje – daug talkininkų. Vargonais groja ilgametis vargonininkas Vaclovas Mikuta, vaikų chorui vadovauja Lena Kaubrytė, veikia parapijiečių grupė „Motinos maldoje“.

Per adventą ir gavėnią vyksta pokalbių vakarai, kurių metu jie gvildena aktualius tikėjimo dalykus, o belaukiant Kalėdų pas juos lankosi choralo studija iš Klaipėdos, giedanti senovines „kantičkas“.

Paklaustas apie bažnyčios ūkį, V. Dirvonskis neslėpė, jog tai esąs jautriausias klausimas: „Vos įėjus į bažnyčią, matosi, kad reikėtų dažyti jos vidų. O kur dar kultūros paveldas – senieji vargonai, prieš 15 metų pradėti tvarkyti ir užmesti. Reikėtų vėl kviesti meistrus, kad įvertintų, kiek tai kainuotų, o tuomet jau galima prašyti pinigų, su projektais beldžiantis į institucijų duris“, – tvirtino Darbėnų klebonas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas