– Rugsėjo 1-oji – ypatinga diena metuose, skirta ateities kartoms. Gražu matyti po vasaros pilnas gatves pasipuošusių mokinių su gėlių puokštėmis ar naujais vadovėliais, daug jaunatviškų šypsenų. Mes su žmona užauginome tris dukras (dabar jau ir anūkų, ir proanūkių pilna) – Rugsėjo 1-oji mūsų namuose visada buvo vaikų, mamos ir tėčio šventė. Liūdna, kad visuomenė dabar orientuojama į dažnam, ypač vyresnio amžiaus, žmogui nesuprantamą šeimos sampratą.
Alytė CIRTAUTIENĖ
– Mažasis mano vaikas – 15-os. Be abejo, paauglys jau nebenorėtų, kad Rugsėjo 1-ąją jį tėvai lydėtų į mokyklą. Manęs irgi nelydėjo – dirbo tuometiniame kolūkyje, nebuvo laiko. Tačiau šventę širdyje lig šiol nešiojuosi nuo mažų dienų. Juk kaip smagu būdavo po vasaros atostogų susitikti su draugais! Įsivaizduoju, kad taip yra ir dabartiniam jaunimui.
Gvidas ŠEŠTOKAS:
– Kadangi mano mama – mokytoja, namo jos parsineštos mokinių dovanotos gėlės dar labiau sustiprindavo jausmą, kad Rugsėjo 1-oji yra ypatinga. Be abejo, prisimenu ir keletą įsimintinų savo rugsėjo 1-ųjų: kai po ketverių metų, praleistų „Pasakos“ lopšelyje-darželyje, pirmąkart atėjau į penktą klasę Jurgio Pabrėžos universitetinėje gimnazijoje – tokia didelė tada ji atrodė, – o paskui, kai atvažiavau studijuoti į Vilniaus universitetą.
Gintas DAUKANTAS:
– Mano rugsėjo 1-osios seniai praėjo, bet visada atkreipiu dėmesį į tą dieną gatvėje vyraujančias smagias žmonių nuotaikas. Pats dirbu Anglijoje, ten gyvena ir mano vaikai, o štai penkiametė sesers dukra Leticija, kiek žinau, ir į vaikų darželį auklėtojai tą dieną gėlę neša. Po iškilmių su mama, kartais dar ir su tėčiu nueina į kavinę ledų ar kokių kitų saldumynų – didesnės šventės vaikams negali būti.
Kalbino Audrone GRIEŽIENĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
