Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Pažėrė dovanų gimtajam kraštui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2018-07-13
Tapytojas Edvardas Stalmokas, atnaujinęs savojo krašto koplyčią ant Alkos kalno, ėmėsi kito masyvaus kūrinio – drožiniais išpuošė Gediminaičių stulpus.

Kūlupėnų ir Senosios Įpilties bendruomenės Lietuvos valstybės – Karaliaus Mindaugo karūnavimo – dieną savo gyvenviečių centrus papuošė įspūdingais tautodailininkų darbais: Kūlupėnų kryždirbys Antanas Lubys išdrožė masyvią verpstę, o Senosios Įpilties kūrėjas Edvardas Stalmokas su savo komanda pastatė galingus Gediminaičių stulpus.

Primins valstybingumo siekį

Rytoj, liepos 14-ąją, Senosios Įpilties kaimo bendruomenė rengia vasaros šventę „Lenkiamės savo krašto istorijai“, kurios metu iškilmingai atidengs naujuosius Gediminaičių stulpus.

Iš ąžuolo sukurtos tvirto ąžuolo skulptūros aukštis siekia 4 m. Viršum jų iškylanti kaldinto metalo saulutė ją dar 1 m pakylėja viršum žemės. Iškaldinti metalo saulutę, kurios spinduliai siekis iki 0,5 m, įpiltiškiai patikėjo kalviui Audriui Kasparui iš Mosėdžio.

Gediminaičių stulpus sukūręs tautodailininkas – tapytojas ir drožėjas E. Stalmokas, meniškoji kaimo siela, atviravo, jog ši skulptūra Senojoje Įpiltyje atsirado ne šiaip sau: čia išlikęs svarbus istorinis gynybinis krašto piliakalnis, alkakalnis, mitologinis akmuo, stebuklingas šaltinis. Žmones traukia šie pagonišką Lietuvos praeitį menantys objektai.

„O Lietuvos valstybės kūrimosi pradžią bei Nepriklausomos Lietuvos 100-metį nuo šiol primins iš tolo atvykstančius pasitinkantys ir išlydintys Gediminaičių stulpai“, – kalbėjo juos sukūręs E. Stalmokas.

Kūlupėniškis tautodailininkas Antanas Lubys įsitikinęs, kad linas ir verpstė geriausiai atspindi Kūlupėnų krašto savitumą.

Įgyvendino bendruomenės siekį

Tačiau įpiltiškis tautodailininkas vienas nesisavino Gedimino stulpų autorystės: „Organizavomės visa bendruomenė. Grįždami iš Seinų, Lenkijoje, kur viešėjome ir pamatėme, kaip tenykščiai lietuvaičiai puoselėja lietuvybę, sugalvojome ir mes savo tapatybę įprasminti Gediminaičių stulpais. Ir vietą skulptūrai, suderinę su rajono architekte, parinkome ne atsitiktinę, o pačiame gyvenvietės centre, prie senųjų eglių“, – kalbėjo E. Stalmokas.

Jo žodžiais, statybos darbų ėmėsi įpiltiškis Mindaugas Razma, o statant stulpus susitelkė visas būrys bendruomenės vyrų: Mindaugas Razma, Jeronimas Tarvydas, Leonas Jonušas, Vladas Savilovas, Povilas Lengvys, Povilas Bružas, Albertas Viršilas, Kęstutis Jockus, Adomas Stonkus, Arūnas Kaubrys, Virginijus Jonauskas, Aurimas Lileikis.

Aukštaūgės žiemą–vasarą žaliuojančiuos lietuviškos eglės yra tarsi fonas skulptūrai, kuri, kaip ir dera lietuvybės simboliui, sukurta iš tvirto ilgaamžio ąžuolo ir pastatyta ant pamato, sumūryto iš lauko akmenų.

„Ąžuolas ir akmuo – tvirtybės, lietuviškos praeities simboliai. Tačiau pagrindinis akcentas yra Vytis ir iškalta Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio data – 1918-2018 m“, – pabrėžė E. Stalmokas.

Auga skulptūrų parkas

Šalia skverelyje įtvirtintų Gediminaičių stulpų įrengtas ir stendas, kuriame bus atspindėta Senosios Įpilties bendruomenės 10-mečio istorija. Stendą sukūrė įpiltietis V. Savilovas.

Nuo šiol Įpilties gyvenvietės centras tampa medžio skulptūrų parku, kurį papuoš keletas tautodailininkų sukurtų darbų: kitame skvero gale stovi prieš tris dešimtmečius Virginijaus Vaičiūno iš Kiauleikių sukurtoji Sopulingosios ir Nukryžiuotojo skulptūra, prie kurios bendruomenė kasmet gegužės vakarais renkasi giedoti majaus. Mosėdiškis meistras A. Kasparas, nukaldinęs saulutę Gediminaičių stulpams, taip pat papuošė ir skverą dviem naujais kaldinto metalo suolais ties Sopulingosios Marijos skulptūra.

Kitoje kelio pusėje – kaimo emigrantams skirta Antano Buivydo skulptūra „Išskridę paukščiai“ ir greta jos – įpiltiškio Prano Kiškio masyvi medinė saulutė. Kelią iš Senosios Įpilties centro piliakalnio link nurodo kretingiškio Raimundo Puškoriaus „Žynys“, o gyvenvietės prieigose keliautojus pasitinka Tado Šorio „Karžygys“.

Kūlupėnai suaugę su linu ir verpste

Kūlupėniškį meistrą A. Lubį „Pajūrio naujienos“ susitiko pačiame Kūlupėnų centre, šalia seniūnijos įrengtame skverelyje, kur prieš keletą dienų buvo pastatyta 3 m aukščio jo sukurtoji verpstė.

„Verpstė – tarsi lietuvių tautos, o ir mano paties, augimo ir brandos simbolis. Ligi šiol atmintyje įstrigę, kaip linus verpė mano senelė Kotryna, mama Salomėja. Įsižiūrėjęs į savo tėvą Stanislovą, kuris buvo kaimo dailidė – darė „šėpalius, rakandus“ visokius, – nuo mažumės droždavau joms visokias verpstes. Ne paprasta drožta lenta tai būdavo, o išdailinta, išgražinta raižiniais. Ne viena mano drožta verpstė ir į „svietą išėjo“, – atviravo mažakalbis žemaitis, gimęs ir augęs Sauseriuose, greta Kūlupėnų.

Jis tikino, jog visas žemaičių kraštas susijęs su linu, jo kultūra. Be lino nebūtų išgyvenusi nė viena šeima – linas rengė ir maitino žemaitį. Linas nuo seno apdainuojamas dainose. O kūlupėniškių santykis su linu – ypatingas, nes čia ilgus dešimtmečius veikė linų fabrikas, kuriame dirbo ir jo tėvas.

Kūlupėnų centre iškilusią verpstę per Valstybės dieną bendruomenė atidarė su linksmybėmis.

Kryždirbys papuošė ir bažnyčią

„Per atmintį atgijo tautos paveldas. Švenčiant Lietuvos valstybės šimtmetį, sumaniau sukurti verpstę: ši mintis brendo peržiem, o sugalvojęs ją realizuoti, įgyvendinau per gerą savaitę“, – atviravo drožėjas, iš vientiso ąžuolo išpjovęs ir ornamentais išdailinęs skulptūrą.

Kūlupėnų verpstės apatinė dalis, pagal tradiciją – masyvus ovalas, iš kurio išauga kryžius, puoštas lino žiedais. „Visuomet sakau tai, kuo tikiu: tauta be kryžiaus, be krikščionybės yra tauta be ateities“, – tvirtino kūlupėniškis kryždirbys, gyvenvietę 2003-aisias taip pat papuošęs kryžiumi su Šv. Motiejaus, jų parapijos globėjo, atvaizdu.

A. Lubio rankoms kūlupėniškiai taip pat buvo patikėjo ir kitus medžio darbus naujai statomoje Kūlupėnų Šv. Motiejaus bažnyčioje – joje jis sukūrė altorių bei dvi klausyklas.

---

Gediminaičių stulpai – vienas svarbesnių Lietuvos valstybingumo simbolių, valdančiojo valdovo simbolis, naudotas Gediminaičių ir Jogailaičių valdovų. Pirmąkart žinoma juos panaudojus 1397 m. Vytauto antspaude, vėliau Vytautui pavaldūs pulkai žygiavo su šiuo ženklu žymėtomis vėliavomis Žalgirio mūšyje.

Yra kelios Gediminaičių stulpų kilmės teorijos, vien iš jų teigia, kad tai – šventojo aukuro atvaizdas. Gediminaičių stulpai vaizduojami Senųjų Trakų herbe.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas