|
|
|
Konkursas – tai šventė sau
Kretingos Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos abiturientas Simas Kavarza jau 10 metų lanko šokius Kretingos meno mokykloje ir tai dar ne viskas – jis taip pat puikiai dainuoja. Kartu su šokių kolektyvu „Ratilėlis“ S. Kavarza skina laurus Europos konkursuose, o savo puikų balsą rodo dainavimo konkursuose bei mokyklos renginiuose. – Kas tave pastūmėjo šokių link? – Istorija tikrai įdomi. Kai buvau mažas, labai mėgdavau lipdyti iš plastilino, tai aš ir tėvai sugalvojome nueiti į Kretingos meno mokyklą ir paklausti, kokiu panašiu kūrybiniu darbu galėčiau užsiimti. Taigi ten man pasiūlė dirbti su moliu, bet pajutau, kad tai man nėra taip įdomu. Tada gavau pasiūlymą lankyti šokius, nes šokių grupėje trūko berniukų – jų buvo tik 3, o mergaičių buvo 12 ar 13. Mane užrašė ir pradėjau lankyti šokius. Iš pradžių buvo labai sunku. – O kaip buvo su talentu dainuoti? Ar dainuoti pats turėjai noro ar kažkas paskatino, pastebėjo Tave? – Dainuoti norėjau, bet jeigu nebūtų mokytojas Stasys Stončius man pasiūlęs, pastūmėjęs, tai nieko nebūčiau pradėjęs. – Kokios mintys aplanko prieš pasirodymus? Jaudiniesi? – Na, šokdamas jau nebelabai jaudinuosi, nes dažnai į sceną šviečia šviesos, tai tu nieko nematai ir, atrodo, jog šoki sau. O dainuojant nėra tokių didelių scenų, bet yra daug žmonių, kurie tave stebi, tai jaudulio truputį yra. Tačiau, kai važiuoji į konkursą ne tam, jog kažką parodytum, ką nors nustebintum, o tiesiog pasidarytum šventę sau, tai didelio jaudulio nėra. – Dažnai po pasirodymų aplanko mintys, jog kažką ne taip padarei, kažkas nepasisekė? – Visą laiką taip būna, kai galvoji, jog galėjai labiau pasistengti, bet nuramini save ta mintimi, jog viskas baigėsi. – Kokie Tavo didžiausi pasiekimai, kuriais džiaugiesi? – Su kolektyvu dažnai visur važiuojame šokti, tai praėjusiais metais buvome Ispanijoje ir laimėjome pirmąją vietą. Prieš 3 metus buvome Bulgarijoje – irgi pirmąją vietą laimėjome tautinių šokių kategorijoje. Šiais metais Lenkijoje taip pat pirmąją vietą užėmėme. Kalbant apie dainavimą praėjusiais metais konkurse „Dainuoju apie Lietuvą lietuviškai“ laimėjau II vietą ir šiais metais II vietą estradinių dainų konkurse, į kurią nusivežėm 2 dainas, kurioms buvo po 50 metų. – Buvo kilęs noras mesti meno mokyklą? – Meno mokyklą norėjau mesti 3-4 mokymosi metais, nes pasikeitė mokytoja ir viskas buvo griežčiau. – Per pasirodymus yra buvę kažkas tokio juokingo, kad galėjai vos sutramdyti juoką? – Esu žmogus, mėgstantis pajuokauti, todėl man visada viskas būna linksma. Rudenį mūsų mokyklos renginyje aš dainavau, o gale sėdinčios mano draugės pasirodymo metu ėmė mojuoti, bandė mane prajuokinti. Joms pavyko, tik stengiausi kiek įmanoma labiau susivaldyti. – Minėjai, jog vedi renginius. Kokius renginius vedi? – Renginius vedu mokykloje. Pavyzdžiui, neseniai vedžiau mokykloje „protų mūšį“ ir šiaip kitokius renginius. – Ką mėgsti veikti laisvalaikiu? – Turbūt reiktų klausti, ko aš nemėgstu veikti. Daug ką veikiu: važinėju dviračiais, dainuoju, vos tik kur eidamas. Kadangi tėtis yra stalius-baldžius, tai jam kartais padedu toje srityje. – Ar planuoji ateitį sieti su šokiais arba dainavimu? – Su šokiais nemanau. O dainavimas galbūt ateityje labiau bus mano hobis. – Ką planuoji studijuoti? – Studijuoti žadu programavimą, tai ši sritis tikrai nesiejama su šokiais ar dainavimu. Yra žmonių, kurie sako, jog reikėtų studijuoti kažką, susijusio su menu. Tačiau, mano nuomone, studijuodamas meną, tu vaikštai tarsi skustuvo ašmenimis: jeigu nepasiseks, tai tuomet turi imtis kažko kito, jog galėtum dirbti ir turėti ateitį. – Kaip tu susiplanuoji laiką, kai esi toks užimtas užklasine veikla? – Na, mano ir mokytojų požiūriai sutampa. Kai turi kažkokį užsiėmimą, kažkur visada turi eiti, tai pagalvoji, jog iš tiesų galėtų būti 25 valandos paroje. Bet kai nori, tai viską suspėji.
Inga VAIŠVILAITĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
