Kodėl žmonės vis dar teršia gamtą?

– Vieni teršėjai yra apsileidę, o nevaloms nerūpi nei kiti žmonės, nei gamta – jie kur eina, ten ir dergia. O kiti – poneliai visokie – turi geras mašinas, sukrauna šlamštą, senus baldus, padangas ir veža į pamiškes. Kiti tiesiog išmeta į gatvę. Savo kiemo jie nešiukšlina, nes negražu. Kaip žmonės sakydavo, kad įvestume Lietuvoj tvarką, reiktų vieno gero šlubo vokiečio.

– Aš galvoju, kad žmonės yra abejingi kitų pastangoms švarinti gamtą. Labiau ir šiukšlina tie, kurie nedalyvauja akcijose. Nors ne visuomet: kitas pats aplinkos nešiukšlina, todėl neina rinkti svetimų šiukšlių. Galvoju, kad žmogaus veiksmus lemia jo mentalitetas: čia tas pats, kas tikėjimas – vieni tiki, kiti ne. Taip ir su šiukšlinimu: vieni šiukšlina, o kiti ne.

– Nuo paties žmogaus priklauso: vienas puoselėja savo kiemą, bet veža padangas į pamiškę, o kitas, sąmoningas, supranta, kad padangos dūlės šimtus metų, terš gamtą, ir tai atsigręš prieš jį ir jo vaikus. Manyčiau, kad už teršimą reikėtų bausti griežtai, kaip ir už greičio viršijimą – už padangų ir plastiko išmetimą baudos turėtų būti didesnės, negu už suyrantį popierių.

– Nėra vidinės žmonių kultūros. Aš jei ir prišiukšlinu, pats susirenku ir svetimas šiukšles surenku. Tėvo miške iš visų pašalių esu visą puspriekabę senų padangų sutempęs. Galvojau, kur jas padėti, nes į sąvartyną galiu atiduot tik 4 padangas per metus. Ir sugalvojau: apkrausiu šilauoges savo darže, ir, kai pjausiu žolę su trimeriu, bus saugu, kad nepakenksiu jauniems krūmeliams.

Kalbino Irena ŠEŠKEVIČIENĖ, fotografavo Darius Šypalis