|
|
|
Žodžiai išėjusiajai
Kūrybinė rajono bendruomenė atsisveikino su Salantų krašto kūrėja muzike tautodailininke Danute Pučkoriene. Vieni kelionėn į Dievo namus šią moterį palydėjo mintimis, antri – tiesiogiai, dar kiti sugrįžo į tas dienas, kai teko pabūti kartu, pabendrauti, pasisemti gyvenimo patirties iš moters, kuri be galo mylėjo žmones, darbą, gyvenimą...
Kai kažkas iš mūsų palieka žemiškąjį pasaulį, likusieji atkartoja daugybę akimirkų, malonių patirčių, kurios yra susijusios su širdį glostančiomis emocijomis ir – su žodžiais. Šiuosyk – su žodžiais išėjusiajai... Žodžiais, kurie pasako ir primena, kokia buvo Danutė Pučkorienė, kokios jos profesinės savybės, kokį įspūdį ji paliko bendravusiųjų atmintyje. Dailėtyrininkė profesorė Alė Počiulpaitė: „Tai buvo 2013-ųjų ruduo. Kretingos amatų centre, talkinant Kretingos muziejui, vyko Nacionalinio kultūros centro suorganizuotas liaudies grafikos – medžio raižinių – seminaras. Čia ir prasidėjo, sakyčiau, lemtinga pažintis su Danute Pučkoriene. Ši pavardė jau buvo šmėstelėjusi kažkurioje parodoje, kur buvo eksponuojamos jos megztos pirštinės, tačiau rankdarbiai nebuvo mano sritis, todėl ir pavardė nuskendo atminties ūkanose. Grafikos seminaro tikslas buvo atgaivinti tradicinius medžio raižinius, kurių centras XIX a. – XX a. per. buvo Kretinga ir Darbėnai. Danutė pasirinko nemažą lentą ir toli gražu ne paprasčiausią – šv. Pranciškaus – siužetą. Tai buvo pirmasis jos grafikos darbas, pirmasis prisilietimas prie medžio ir kalto. Sunku buvo tuo patikėti, matant, kaip jautriai vingiuoja jos brėžiama linija, kaip harmoningai piešinyje ir lentoje įsirašo figūra, kaip ritmiškai suskamba formos, kokios subtilios proporcijos... Tada dar nežinojau, kad tai iš muzikalios prigimties, iš muzikai pašvęsto gyvenimo patirties. Danutė jau matė, projektavo būsimus darbus – įsigijo liepos lentelių, tradicinių raižinių reprodukcijų, kaltelių. Jautė, kad veriasi nauji kūrybos horizontai. Deja, juos užklojo netikėta, nelemta liga. Be šio pirmojo šv. Pranciškaus, sukūrė dar kelis raižinius. Daugiau nebeturėjo jėgų. Teberuseno tik liūdesiu paženklinta viltis – o gal?.. Raižinių Danutė ėmėsi kaip ir visko – visa savo esybe. Nepadėjo šonan ir pirštinių – ieškojo literatūros, kol pajėgė, dalyvavo seminaruose, žavėjosi latvių mezginiais. Lietuviškų raštų, spalvų derinių ieškojo muziejų fonduose, dalyvavo parodose. Tarsi to negana – susižavėjo audimu, bet suprato – per sunku. Liga vis trumpiau karpė kūrybos sparnus... O energijos jai būtų užtekę viskam: pirštinėms, raižiniams, audimui, muzikai. Tą rudenį prasidėjusi pažintis virto, drįsčiau pasakyti, ypatinga draugyste, ypatingu telefoniniu ryšiu, nes susitikimai buvo reti ir epizodiniai. Man atsivėrė ne tik turtinga menininkės prigimtis, bet ir nepaprasta asmenybė, pažymėta išskirtiniu ženklu – meile. Šeimai, draugams, kolegoms, gamtai – gėlei, medžiui, miškui, kiekvienam gyvam padarėliui. Ir, žinoma, menui. Meile, atsiduodant savęs netaupant, slepiant ir fizinę, ir dvasinę kančią. Jau akivaizdžiai silpstant jėgoms, kartodavo: „Na, ne bieda, ne bieda...“ Šitokios meilės, šitokio jautrumo grožiui, nesvarbu, kaip ir kur jis besireikštų, išmokti neįmanoma. Tai Dievo dovana, kurią Danutė atpažino ir kurią su kaupu realizavo gyvenime. Tie keli raižiniai, kuriuos Danutė Pučkorienė spėjo sukurti ir kurie pabuvojo parodose, net 2014-ųjų respublikinėje, tikiu, turės savo vietą dabartinėje liaudies grafikos panoramoje. Juose, kaip ir visuose darbuose, kaip ir santykiuose su žmonėmis, spindi jos nepaprasta asmenybė. Ir kai tokie žmonės palieka žemę, pritemsta padangė...“ Kompozitorius chorvedys pedagogas Aloyzas Žilys: „Bendraudamas su kolege chorvede Danute Pučkoriene visada jaučiau jos begalinę meilę pasirinktai profesijai, vaikams, žmonėms, gyvenimui. Visada jaučiau jos didelę atsakomybe prieš visuomenę ir tai, su kokiu pasišventimu, dėmesingumu ir pagarba kitam ji ėjo per gyvenimą. Be visų šių savybių, ji buvo ir ypatingai darbšti. Yra tekę stebėti jos vestas atviras pamokas dabartinėje Salantų gimnazijoje. Joms visada būdavo kruopščiai pasiruošta, viskas apgalvota iki menkiausių detalių, vaikai puikiai parengti. Įspūdį darė dainavimas a capella, balsų išlyginimas, krištolinis akordų skambesys... Danutė Pučkorienė su savo vadovaujamais kolektyvais aktyviai dalyvaudavo koncertuose, konkursuose. Man dirbant rajono Švietimo skyriuje, teko lydėti Danutės parengtą kolektyvą į televizijos konkursą „Dainų dainelė“. Į šiuos konkursus ji stengdavosi išvykti jau iš vakaro, kad vaikai per kelionę į Vilnių neišvargtų, pailsėtų, adaptuotųsi naujoje aplinkoje ir, darniai susitelkę, galėtų parodyti patį geriausią rezultatą. Kolektyvams repertuarą ji rinkdavo labai atsakingai, rengdavo su vaikais ekspedicijas po aplinkinius kaimus, kad užrašytų mažiau girdėtas liaudies dainas ir jas paruošdavo koncertinėms bei konkursinėms programoms. Esu dėkingas, kad jose vietos rado ir mano sukurtos dainos. Repertuare skambėdavo ir Danutės dukters Palmyros Pučkoriūtės dainos. Bene didžiausias įvykis buvo Salantuose pagal Palmyros sukurtą muziką pastatyta vaikų opera, kurios atlikėjai – Pučkorių auklėtinai. Danutė Pučkorienė įdėjo labai daug pastangų, kad salantiškiai dainuotų – jos iniciatyva buvo įkurta Salantų muzikos mokykla, kuriai ilgą laiką ir vadovavo, subūrė kompetentingą pedagogų kolektyvą, pradėjo formuotis veiklos gairės, tradicijos. Gražu, kad ši ugdymo įstaiga sėkmingai prigijo ir tapo neatsiejama nuo Salantų bendruomenės bei šalies muzikinio gyvenimo.“ Salantų kultūros centro Žvainių skyriaus vedėja Vitalija Valančiutė: „Danutę Pučkorienę kurį laiką labiau pažinojau neakivaizdžiai, kai mano mama dainavo jos suburtame ansamblyje Juodupėnų skyriuje. Kaip meno vadovė, Danutė buvo maksimalistė – visada norėjo „išspausti“ kuo geresnį rezultatą. Vadovaudama ansambliui, ji be galo mylėjo savo dainininkes, buvo labai joms dėmesinga – niekada nepamiršdavo jų gimtadienių, švenčių ir visada pamalonindavo kokia nors smulkmena... Jeigu ko ir reikėtų pasimokyti iš Danutės, tai visų pirma – meilės žmonėms. Gyvendama Žvainiuose, nors jau ir sirgo, Danutė niekada neatsisakydavo dalyvauti mūsų rengiamose parodose ir kartu su savo dukteria Palmyra noriai dalindavosi ir savo mezginiais, kurie išsiskiria natūralumu, ir savo sukaupta patirtimi. Svarbiausia, kad Danutė Pučkorienė visada surasdavo progą pasidžiaugti ir kitų iniciatyva, rasdavo motyvacinį žodį, domėjosi, kas vyksta Žvainiuose, kuo gyvena žmonės. Danutė buvo ir kultūros, ir didelės atsakomybės žmogus – kai spalį į Seimą keliavo mūsų krašto tautodailininkų darbai, tarp jų buvo ir Danutės Pučkorienės raižinių, mezginių. Iki paskutinės akimirkos jai buvo svarbu, kaip Salantų kraštas bus reprezentuojamas šalies lygiu.“ Kretingos muziejaus muziejininkė istorikė LTS Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijos pirmininkė Danutė Šorienė: „Danutė Pučkorienė viena pirmųjų ėmėsi medžio raižinių – sunkaus meno, kuris yra vienas seniausių mūsų krašte. Nesibaimino sudėtingų darbų ir jai pavyko – ne veltui jos raižiniai buvo eksponuojami respublikinėse parodose. Mano atmintyje Danutė išliko kaip labai šviesus, smalsus, žinių trokštantis žmogus. Visada buvo optimistė – ir sunkiai sirgdama sakydavo, jog jai – viskas gerai. Danutė – nepakartojamų mezginių autorė, nuolat ieškodavusi vis kažko naujo, nematyto. Žinau, kad buvo prisipirkusi daugybę siūlų mezginiams, medienos raižiniams. Liko daug nepadarytų darbų, kurių nebepamatysime. Tačiau balandį rengdami „Aukso vainiko“ parodą vietos skirsime ir Danutės Pučkorienės darbams, kad parodos lankytojai turėtų galimybę susipažinti su šios tautodailininkės kūryba.“
|
|
