Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Jau pasitikę Vasario 16-ąją ir laukdami Kovo 11-osios, išdrįskime pakalbėti apie ne tokią jau smagią Lietuvos praeitį, kurioje – daugybė skaudžių įvykių. Atrodo, tokia maža šalis, o iškentė labai daug. Vienas niūrus ir daugybę gyvybių atėmęs įvykis – tremtis. Ją patyrė ir mano senelis Antanas Slušnys, gimęs 1936 metais gruodžio 3 dieną, Rubulių kaime, Kretingos rajone. Ir jam teko paragauti, ką reiškia būti išvarytam iš namų ir ištremtam į tolimą kraštą, garsėjantį savo šalčiu ir vargiai tinkamomis gyventi sąlygomis.

Mano senelis Antanas Slušnys karinėje tarnyboje

Pirma mintis – šokti ant arklio ir išjoti

1951-ųjų spalio 2 dieną, į Slušnių namus pasibeldė kariškiai. Pasak Antano Slušnio, jie prasitarė norintys padaryti kratą.

,,Mano tėvelis juos pastebėjo jau apie 4 valandą, vaikščiojančius aplink namus. Paskui atėjo ir pasibeldė. Įžengę pradėjo viską versti, ieškodami partizanų, juos vadindami „banditais“. Jų neradę, pranešė mūsų šeimai, kad būsime ištremti į Sibirą“, – man pasakojo senelis.

Tuomet jo, dar penkiolikmečio jaunuolio, galvoje sukosi įvairios mintys. Pirma, ką padarė, kaip pats pasakojo senelis, – nuėjo išleisti triušių ir kitų gyvulių. O štai kokia idėja gimė jo galvoje pamačius arklį.

,,Pirma mintis buvo šokti ant arklio ir išjoti, tačiau vėliau pradėjau galvoti: o ką gi aš vienas be šeimos darysiu? Negaliu šitaip pasielgti, todėl paleidau ir arklį“, – sakė A. Slušnys.

Pakeliui į Sibirą

„Mums buvo pasakyta pėsčiomis keliauti iki Kūlupėnų stoties. Darėme taip, kaip mums buvo liepta. Visa laimė, kad kelyje sutikome Viskontą Juozą, kuris važiavo vežimu, pakinkytu arkliu. Jis mums atidavė tą vežimą, juo pasiekėme stotį“, – prisiminė A. Slušnys.

Senelis pasakojo, kad prigrūdo apie penkiasdešimt žmonių į vieną vagoną. Sąlygos nebuvo palankios. Nė mažyčio langelio, pro kurį galėtum stebėti besikeičiantį vaizdą. Tik vidury skylė, skirta gamtiniams reikalams atlikti. Vagone trūko oro dėl tokio didelio žmonių kiekio.

Didžiausia svajonė – ištrūkti

Tremtinius atvežė į Krasnojarską. Išlaipino visus atokiau nuo stoties. Atvykėliai gyveno vienoje patalpoje su rusais. Kūrenti, kad nors šiek tiek pasišildytum, nebuvo ką.

O štai pasiteiravus, kokius darbus jiems reikėjo atlikti, senelio atsakymas nuskambėjo šitaip: „Tėvas eidavo pjauti miško, o mūsų darbas buvo deginti šakas.“

Bėgant laikui, mano seneliui teko įvairūs darbai. Buvo ir ašarų, ir pykčio – dirbti nesinorėjo niekam, tačiau norų niekas neklausė. Norėjai ko nors gauti pavalgyti – turėjai dirbti.

Paklausus ar jis jaučia neapykantą jį į tremtį paėmusiems žmonėms, pasakė: „Žinoma, kad kilo pyktis. Ant valdžios. O štai ant rusų aš neapykantos nejaučiau. Nors teko kartais išgirsti ir blogesnių žodžių iš jų, tačiau iškilus bėdai, galėdavai į juos kreiptis.“

Senelis ilgėjosi tėvynės ir apie ją galvodavo kiekvieną dieną. Didžiausia svajonė buvo ištrūkti ir grįžti į mylimus namus, į brangią Lietuvą.

Mama – jo didvyrė

Mamos dažnai būna didvyrės, kurios ištiesia mums pagalbos ranką, atsidūrus kryžkelėje, kai jaučiamės vieniši ir supykę ant viso pasaulio. Seneliui jo mama taip pat buvo jo didvyrė, stipriausia dvasinė atrama.

„Mano mama buvo siuvėja, tad siūdavo sukneles rusėms, o už tai gaudavome pavalgyti. Jai teko ir sunkūs darbai – reikėjo dalgiu pjauti žolę ir gaminti silosą. Ji buvo labai darbšti“, – pasakojo A. Slušnys.

Senelio mama, mano prosenelė, iš Lietuvos buvo parsivežusi penkias bulves. Su niekuo jomis nesidalijo. Neįtikėtina, tačiau pasėjus tas penkias bulves, jos prisitaikė prie Sibiro sąlygų ir iš jų išaugo visas derlius.

Tačiau ji ne tik sugebėjo užauginti derlių ir sunkius darbus dirbti, o ir labai rūpinosi mažuoju Antanu. Jam susirgus plaučių uždegimu ir ant lovos patalo atsigulus šešiems mėnesiams ligoninėje, ji klampodavo dvidešimt penkis kilometrus, jog tik galėtų aplankyti sūnų, nes tai buvo artimiausia ligoninė. Pernakvodavo, o tada būdavo priversta grįžti atgal.

Neatsakyti klausimai

,,Man visados kildavo klausimų. Niekaip nesupratau, kodėl ir už ką mus gyvuliniais vagonais išgabeno iš Lietuvos, iš savo namų. Esu rašęs valdžiai, kad esu nekaltas, kad man neaišku, kodėl mus išvežė, – pasakojo A. Slušnys. – Tik vėliau sužinojau, kad išvežė dėl to, jog mano tėvai buvo dideli žemvaldžiai, daug žemių turėjo. Po Stalino mirties tremtiniai po truputį pradėjo grįžti į Lietuvą. Tarp jų – ir aš su šeima.“

Po įvairių išgyvenimų, palikusių skaudžią žymę atminty, mano senelio šeima, tremtyje praleidusi 6 metus, į gimtinę, į savo namus, sugrįžo 1957 metais.

Gerda JEDENKUTĖ

„P. n." akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas