Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Siekiančios apjuosti Kretingą rožančiumi

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Parapijose
  • 2017-09-22

Marijos legionui šį šeštadienį švenčiant įsikūrimo Kretingoje 25-metį, „Pajūrio naujienos“ pakalbino jo vadoves – 76-erių Janiną Becker, kuri legionui vadovavo nuo 2009-ųjų ligi 2015ųjų, bei dabartinę vadovę 70-metę Reginą Prušinskienę.

Marijos legionierės Regina Prušinskienė (kairėje) ir Janina Becker tęsia apaštalavimo Kretingos mieste misiją.

– Marijos legionas. Pavadinimas, sakyčiau, intriguojantis, nes žodžiai išvien reiškia taikos ir grėsmės simbolius. Papasakokite plačiau apie savo bendruomenę ir ką gi veikiate mūsų mieste.

J. Becker: „Marijos legiono įkūrėjai Airijoje perėmė Romos legiono, kažkada pasaulio užkariautojų, simboliką tarsi priešpriešą blogiui, o legionierių ginklai yra taikūs – malda, apaštalavimo darbai ir auka.“

R. Prušinskienė: „Tam, kad legionas įsikurtų, reikia bent 4 asmenų. Parapijų legionai buriasi į dekanatų, vyskupijų ir kraštų legionus, o aukščiausia vadovybė, vadinamasis konsiliumas, yra Dubline, Airijoje. Legionui gali priklausyti kiekvienas katalikas, sutinkantis vykdyti nario sąlygas. Mūsų veikla pagrįsta dar legiono įsikūrimo pradžioje parengtais „Legio Mariae“ nuostatais.“

J. Becker: „Kai mudvi atėjome į legioną, jau žinojome jį gana aktyviai veikiant: misionierė Marija Smilgaitė iš JAV išsyk po Nepriklausomybės atkūrimo atvyko į pranciškonų citadelę – Kretingą. Ją savo namuose priglobė Leokadija Kaukėnienė, ilgametė legionierė, jos ir ėmėsi burti kretingiškius į bendruomenę, – pirmąja vadove buvo išrinkta Ona Žiliūtė, pedagogo ir kompozitoriaus Aloyzo Žilio teta.“

R. Prušinskienė: „Mums privalu kas savaitę po 2 valandas būti tarp žmonių apaštalaujant, kasdien melsti rožančių ir dalyvauti kassavaitiniame legiono narių susitikime bei informuoti apie atliktus darbus. Sykį per mėnesį mes lankomės Padvarių globos namuose bei ligoninėje, padedame žmonėms pasirengti atlikti išpažintį, susitaikyti su savimi bei Dievu.“

– Sakėte, kad vadovaujatės dar pirmųjų savo organizacijos įkūrėjų sudarytais nuostatais. Ar jie atitinka dabartinį laikmetį, žmonių lūkesčius?

J. Becker: „Reiktų, kad keistųsi, laikmetis tikrai diktuoja naujoves. Šiandien mūsų bendruomenės pagrindą sudaro pagyvenę žmonės, o norėtųsi, kad ateitų jaunimas, kad burtųsi taip, kaip apie brolius pranciškonus.“

– Kaip atrodo šiandieninis apaštalavimas: ar kaip Kristaus prieš 2 tūkstantmečius siųsti apaštalai einate į pasaulį, į žmones, skelbdami Dievo žodį? Kaip jus priima žmonės ir ar nepalaiko Jehovos liudytojais?

R. Prušinskienė: „Principas išliko tas pats, kaip ir Jėzaus laikais: einame į daugiabučius, vaikštome po po du – taip saugiau: kol vienas kalbina žmones, kitas už juos mintyse meldžiasi. Atėję į namus, krikščioniškai pasisveikiname, prisistatome ir perduodame linkėjimus nuo klebono, nes veikiame su jo žinia – turime ir pažymėjimus. Kalbamės su žmonėmis, kviečiame į parapijos renginius, pasimeldžiame už juos, jų rūpesčius bei naštas atiduodame Marijos globai.“

J. Becker: „Nelengva nekviestam įeiti į privačius namus, pro aukštas tvoras – ir šunys aploja, ir durų neatidaro, ir išvaro. Bet skleisti tikėjimą niekada nebuvo lengva, ypač pirmiesiems apaštalams – kankiniams. Bet visuomet palaiko mintis, kad Kristus ne tiek kentėjo už mane ant kryžiaus. Užtat koks būna džiaugsmas, kai kalbiesi su žmogumi, matai, kad jis susidomėjo. Kitąkart žmogus išsako savo skaudulius, kuriuos gydyti reikia dvasininko pagalbos, – tuomet tarpininkaujame susitinkant su klebonu ar kitais kunigais.

Lengviausia yra kalbėtis su jaunais žmonėmis: šie pakviečia užeiti, domisi tikėjimo dalykais, parapijos gyvenimu. Gal kuris ir pagalvoja, kad greičiau išeitume, tačiau to neparodo, o ir mes stengiamės nepiktnaudžiauti svetingumu.

Jehovos liudytojais žmonės mūsų nepalaiko, tačiau, susidūrus su pastaraisiais, bendrauti būna sunku. Jie ištraukę iš konteksto tam tikras Šventojo Rašto vietas, jas cituoja ir savaip interpretuoja. Kas neturi tvirto tikėjimo ir su jehovistais susiduria pirmąsyk, jiems tai atrodo tiesa, kitas ir paseka jais. Kartais žmonės net apsidžiaugia, sako – bent kartą pas mus atėjo iš Katalikų bažnyčios, o tai vis Jehovos liudytojai lankosi. Pasitaiko susitikti ir su kito tikėjimo žmonėmis, tenka ir jiems kažką pasakyti, nesiveliant į beprasmiškas diskusijas, nes Dievas visiems yra vienas. Pakviečiame ateiti juos į Bažnyčią, palinkime Dievo palaimos, paprašome Marijos užtarimo.“

– Kone 80 proc. lietuvių deklaruoja esantys katalikai, o Kretinga – ypač tikintis miestas, nes būtent čia sugrįžo broliai pranciškonai ir išvystė aktyvią krikščionišką veiklą. Atrodytų, kad Marijos legionierių misija pas mus nėra tokia svarbi, kaip kitur. Ką manote jūs?

J. Becker: „Visi mūsų žmonės yra tikintys, tik neperžengia savęs. Vieniems nedrąsu prieš kaimynus, kitiems – prieš bendradarbius. Nuo Bažnyčios nutolę, nebesilaiko pagrindinio Įstatymo – 10 Dievo įsakymų. Tarkim, vienas iš jo punktų liepia švęsti Viešpaties dieną – sekmadienį, bet dažnas sutiktas priešgyniauja: o kada aš namuose dirbsiu, jei ne šventą dieną.“

R. Prušinskienė: „Lankydamosis kretingiškių namuose, globos namuose ir ligoninėje, mes kviečiame žmones tapti mūsų maldos pagalbininkais, – tokių yra per 400. Jie kasdien namie kalba rožinį, jo maldos galia didžiulė – Marijai užtariant, priartėjame prie Jėzaus. Mūsų šūkis ir siekis – „Apjuoskime Kretingą rožančiumi."

– Turbūt į Legioną ateina žmonės, turintys ypatingą asmeninį santykį su Marija ir patys patyrę jos globą?

J. Becker: „Taip. Kiekvienas iš mūsų yra išgyvenęs asmeninę dramą, artimųjų netektis ir pajutę, kad Marija sunkią valandą juos apglėbė ir guodė. Juk ir tikėjimą žmonės dažniausiai suranda tada, kai patiria likimo smūgius.“


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas