|
|
|
Dvi deimantinės nuotakos ir Garbės pilietės
Vienmetės 82-jų Kretingos rajono Garbės pilietės – ilgametė Žemaitijos tautodailės puoselėtoja kretingiškė Laimutė Grigaitienė ir žinoma mūsų krašto poetė bei kultūros veikėja vydmantiškė Nijolė Rimkienė – su sutuoktiniais Steponu ir Rimantu kone vienu metu švenčia savo deimantines vestuves – 60-ąsias santuokos metines. Bičiulių gyvenimo paralelės L. ir S. Grigaičiai savo santuokos deimantu su artimaisiais, giminėmis bei draugais jau pasidžiaugė praėjusį savaitgalį – jų santuoką palaimino pranciškonai broliai Astijus Kungys ir Bernardas Belickas. N. ir R. Rimkai švęs šį savaitgalį – rugpjūčio 5-ąją savo santuokos įžadus jiedu atnaujins Vydmantų koplyčioje. Abi deimantinės nuotakos Laimutė ir Nijolė – geros bičiulės ir, kaip abi tvirtino, jų gyvenimai bei likimai labai panašūs. Laimutė ištekėjo už Stepono 1957-ųjų liepos 27-ąją 17 val., o Nijolė už Rimanto – 1957-ųjų rugpjūčio 5-ąją. Abi moterys nusprendė savo santuokas atkartoti tą pačią dieną, kaip ir prieš 60 metų. Taip pat įdomus sutapimas, jog tais pačiais – 2006 metais – už indėlį į Kretingos rajono visuomeninį gyvenimą juodvi buvo iškilmingai paskelbtos Kretingos rajono Garbės pilietėmis. Tačiau šiandieną moterys labiausiai brangina ne titulą ir laimingos jaučiasi ne dėl suteiktos garbės, o dėl patirtos tarpusavio meilės ir supratingumo, dorai užaugintų vaikų bei puikių anūkų, išugdytos pagarbos aplinkiniams. L. ir S. Grigaičiai užaugino dukterį Silviją ir sūnų Arvydą, o N. ir R. Rimkai – tris dukteris Larisą, Nijolę ir Raimondą, susilaukė būrio anūkų. Abi garbiosios nuotakos tikino turėjusios nuostabias vaikystes, nes augo prieškario inteligentų šeimose. Abiem laimingą idiliją nutraukė karas bei šeimas išdraskę pokario baisumai. Tačiau iškentus sunkumus, Dievas juodviem padovanojęs ilgus ir laimingus gyvenimus santuokose. Vienmetės 82-jų Kretingos rajono Garbės pilietės – ilgametė Žemaitijos tautodailės puoselėtoja kretingiškė Laimutė Grigaitienė ir žinoma mūsų krašto poetė bei kultūros veikėja vydmantiškė Nijolė Rimkienė – su sutuoktiniais Steponu ir Rimantu kone vienu metu švenčia savo deimantines vestuves – 60-ąsias santuokos metines.
Bičiulių gyvenimo paralelės L. ir S. Grigaičiai savo santuokos deimantu su artimaisiais, giminėmis bei draugais jau pasidžiaugė praėjusį savaitgalį – jų santuoką palaimino pranciškonai broliai Astijus Kungys ir Bernardas Belickas. N. ir R. Rimkai švęs šį savaitgalį – rugpjūčio 5-ąją savo santuokos įžadus jiedu atnaujins Vydmantų koplyčioje. Abi deimantinės nuotakos Laimutė ir Nijolė – geros bičiulės ir, kaip abi tvirtino, jų gyvenimai bei likimai labai panašūs. Laimutė ištekėjo už Stepono 1957-ųjų liepos 27-ąją 17 val., o Nijolė už Rimanto – 1957-ųjų rugpjūčio 5-ąją. Abi moterys nusprendė savo santuokas atkartoti tą pačią dieną, kaip ir prieš 60 metų. Taip pat įdomus sutapimas, jog tais pačiais – 2006 metais – už indėlį į Kretingos rajono visuomeninį gyvenimą juodvi buvo iškilmingai paskelbtos Kretingos rajono Garbės pilietėmis. Tačiau šiandieną moterys labiausiai brangina ne titulą ir laimingos jaučiasi ne dėl suteiktos garbės, o dėl patirtos tarpusavio meilės ir supratingumo, dorai užaugintų vaikų bei puikių anūkų, išugdytos pagarbos aplinkiniams. L. ir S. Grigaičiai užaugino dukterį Silviją ir sūnų Arvydą, o N. ir R. Rimkai – tris dukteris Larisą, Nijolę ir Raimondą, susilaukė būrio anūkų. Abi garbiosios nuotakos tikino turėjusios nuostabias vaikystes, nes augo prieškario inteligentų šeimose. Abiem laimingą idiliją nutraukė karas bei šeimas išdraskę pokario baisumai. Tačiau iškentus sunkumus, Dievas juodviem padovanojęs ilgus ir laimingus gyvenimus santuokose.
Nuotaka pasipuošė lino rūbais „Kaip šiandien atmenu savo vestuvių dieną – iš ryto nulijo, o paskui nušvito saulė. Prie altoriaus su Steponu ėjom paslapčia – buvo toks metas, o į Civilinės metrikacijos biurą nuėjau su balta nuotakos suknele, kurią pasiskolinau iš pažįstamos. Žmonių tąsyk švęsti susirinko per 30, – kaip ir dabar. Tik šįkart dėvėjau puošnią lino suknelę, kurią daugiau kaip prieš 30 metų numezgė viena pažįstama tautodailininkė. Išsitraukiau ją iš skrynios – per laiką nei išbluko, nei sudilo, o komplimentų išgirdau begales“, – L. Grigaitienė neslėpė, jog lino kostiumą vilkėjo ir jos vyras. Ji sakė iš pradžių ketinusi pasipuošti tautiniu kostiumu, nes šie metai šalyje buvo paskelbti Tautinio kostiumo metais, bet linas jai esąs arčiau širdies. Kai tuokėsi pirmąkart, tuomet jai – dar Jasinskaitei, tebuvo 22-ji, o nuo Salantų kilusiam Steponui – 24-eri. Ji dirbo „Laisvės“ fabrike, o Steponas – Klaipėdos naftos bazėje. L. ir S. Grigaičių vestuvėse dalyvavo ir iš įkalinimo Belomor kanalo statybose sugrįžęs paliegęs Laimutės tėvas – prieškario bankininkas ir savivaldybės tarnautojas Juozapas Jasinskas. „Mamai Steponas iš pradžių nepatiko, nes buvo per daug liesas, o paskui tapo geriausiu žentu“, – juokėsi pašnekovė, kilusi iš 6 vaikų, gimusių Petronėlei ir Juozapui Jasinskams. „Kiek gimėm, tiek šiandien ir tebesam“, – džiaugėsi vyresnėlė L. Grigaitienė. O jos sutuoktinis Steponas kilęs iš 7 vaikų, tačiau gyvų belikęs tik jis vienas. Sutuoktinis davė laisvę Laimutė neslėpė, jog švenčiant santuokos 60-metį ir broliui Astijui sakant kalbą, jos mintyse lyg sukamame filme prabėgo gyvenimas. „Vaikystė buvo vargana – kai subombardavo mūsų namus, išbėgome be nieko, ėjome pėsčiomis pas gimines į Pakutuvėnus. Slapstėmės, vasarą miegojome po medžiais, nes šeima buvo tremiamųjų sąraše. Bet santuokinis gyvenimas susiklostė puikiai. Aišku, nebūna namų be dūmų, bet mudu su Steponu sugebėjome išsaugoti pagarbą, mylėjome ir labai tebemylime vienas kitą, nes buvome nuolaidūs“, – atviravo garbioji nuotaka. Pašnekovė neslėpė, jog pagal savo būdą ji esanti ugnis – energinga ir veikli, o Steponas mėgsta ramybę. Ji – ilgametė Žemaitijos skyriaus tautodailės vadovė – skyrius jos vadovavimo laiku vienijo per tūkstantį tautodailininkų iš 12 rajonų, o Steponas – ekonomistas. „Jis davė man laisvę – aš labiau mėgstu lakstyti po pasaulį, o jis – namisėda. Bet per auksines vestuves pavyko išsitempti vyrą į Paryžių, ir liko labai patenkintas“, – juokėsi gyvybingoji Laimutė, beje, tebevairuojanti ir automobilį. O šįkart sutuoktiniai patrauks arčiau – į Lietuvos sostinę, vyks naujuoju traukiniu, kad patirtų kuo daugiau nuotykių. Vilniuje juodu pasitiks ir išgražėjusį miestą, kurio Steponas nematė per visą Nepriklausomybės metą, aprodys ten gyvenantis jų anūkas Simonas. Tuoktis nurūko motociklu Sibiro tremtinė Nijolė su trejais metais jaunesniu Rimantu susipažino Šamankos gyvenvietėje, kur abu buvo ištremti. „Rimantas turėjo motociklą, sėdome ant jo ir nurūkome į apylinkę susirašyti. Labai jau mylėjome vienas kitą ir nebenorėjome ilgiau laukti. Nebuvo ne tik puošnios suknelės, bet nė liudininkų, nes nežinojome, kad tokie turi būti. Paprašėme ir jais sutiko pabūti pačios darbuotojos. Tik po to draugai padovanojo ramunių puokštę“, – savo kuklių vestuvių dieną prisiminė N. Rimkienė, patikindama, jog šiuosyk vestuvės bus gerokai turtingesnės – su būriu svečių Virkštininkų dvarelyje. Ji sakė, jog bažnytinėje santuokoje su vyru buvę palaiminti 1961 m. Skuodo bažnyčioje, kai sugrįžę iš tremties, bet vis dar nepageidaujami Lietuvoje, įsikūrė Latvijos pasienio miestelyje Mazgramzdėje ir krikštijo savo pirmagimę dukterį. Iš tremties anksčiau grįžę jos tėvai ir du jau mirę broliai apsigyveno besikuriančiame Vydmantų tarybiniame ūkyje ir pasikvietė jauną N. ir R. Rimkų šeimą. Taip jiedu Vydmantuose ir pasiliko. Nijolė dirbo kasininke, buhaltere, darželio ūkvede ir muzikos vadove, o ilgiausiai – Vydmantų kultūros namų direktore. Rimantas buvo ūkio mechanizatorius, darbo pirmūnas ir aktyvus saviveiklininkas, ligi šiolei dalyvaujantis folkloro ansamblio „Žemčiūga“ veikloje. Šeima gyvena išvien su dukterimi Nijole Grudzinskiene: „Mudviejų vardai neatsitiktinai tokie pat – abi gimėme lapkričio 20 dieną, o gimdžiau ją, kai man buvo lygiai 30 metų. Taigi duktė lyg ir pati atsinešė savąjį vardą, gal todėl ir ligi šiol viena be kitos negalime“, – neslėpė pašnekovė.
|
|
