Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Choreografė, kuriai šventės nesibaigia

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2017-07-21

Buvusios ilgametės Kretingos meno mokyklos choreografės bei vaikų liaudies šokių kolektyvo „Ratilėlis“ vadovės 51-erių Živilės Adomaitienės vardą žino ne vien mūsų krašto meno mylėtojai, bet ir visa šokanti Lietuva. Ji – daugkartinė Lietuvos dainų švenčių vyriausioji baletmeisterė bei Respublikinių moksleivių dainų švenčių meno vadovė. Nuo praėjusio rugpjūčio Ž. Adomaitienė vadovauja Lietuvos nacionalinio kultūros centro Choreografijos poskyriui.

Živilė Adomaitienė (pirma iš kairės) – 2014 m. Lietuvos dainų šventės Šokių dienos „Sodauto“ vyriausioji baletmeisterė.

Naujos pareigos Ž. Adomaitienę privertė palikti gimtąją Kretingą, tačiau moteris sakė dažnai sugrįžtanti, nes čia vieniša gyventi liko jos mama. O pabendrauti su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais, ne vieną jaunųjų kretingiškių šokėjų kartą išugdžiusi ir „Ratilėlį“ savo kūdikiu vadinanti, choreografė dar žiemą pasižadėjo, kai „apšilsianti kojas“ naujame darbe, sostinėje.

– Miela Živile, kaip suprantu, dabar vadovaujate visos šalies šokių mėgėjų kolektyvams. Koks šio darbo pobūdis?

– Į mano naująsias pareigas įeina daugelis dalykų, visų pirma – Respublikinių dainų ir šokių švenčių organizavimas, meno mėgėjų kolektyvų skatinimas, „Aukso paukštės“ apdovanojimų skyrimas ir kolektyvų atranka, kategorijų meno vadovams teikimas ir pan. Tačiau aš taip ir likau vaikų meno kolektyvų darbo, kurį geriausiai išmanau per 30 pedagoginio darbo metų, koordinatorė.

– Vadovaujantis darbas Jums lyg ir nebėra naujovė: juk net 7-kart vadovavote minioms šokėjų, koordinavote dešimčių kolektyvų vadovų darbą per 2012-ųjų ir 2016-ųjų Moksleivių dainų ir šokių šventes ir juolab – nuo 2003 iki 2014-ųjų buvote vyriausiąja baletmeistere Lietuvos dainų šventėse. Tačiau skirtumas tas, kad dabar vadovaujate ne stadione ar šokių aikštelėje, o – kabinete. Ar, palypėjusi visu laipteliu aukštyn, tačiau labiau užimta organizaciniu darbu, dar nespėjote pasiilgti gyvojo šokio?

– Žinoma, jog pasiilgstu gyvos choreografijos, vaikų klegesio. Tačiau aš pažįstu daugelį šalies kolektyvų ir jų vadovus, jų rūpesčius bei lūkesčius. Dėl to nebuvo sunku ryžtis vadovauti jiems šalies mastu.

– Jau galite jų gerovei kažką pakeisti?

– Sudėtinga šiais laikais kažką pakeisti, reikia bent jau išlaikyti tai, kas yra dabar. Būtina skatinti, kad šalyje nemažėtų meno kolektyvų, suteikti vadovams kategorijas ir skatinti juos, sudarant sąlygas dalyvauti konkursuose, Dainų šventėse. Menka paslaptis, kad meno vadovo darbas – sunkus, reikalaujantis daug žmogiškų resursų ir gebėjimo uždegti žmones, ypač – jaunąją kartą. Tačiau jis tėra menkai apmokamas, nors rezultatai būna puikūs.

– Kaip, Jūsų nuomone, esant dabartinėms sąlygoms – pinigų tiek ir nė kiek ne daugiau – turėtume puoselėti savąjį tautiškumą?

– Daug kas priklauso nuo meno vadovų entuziazmo, – juk šiandien Lietuvoje yra nemažai menkai apmokamų sričių bei specialybių. Tačiau jaunų, studijas baigusių choreografų nepriversi grįžti į gimtuosius miestelius ar kaimus ir burti kolektyvus. Beje, mažuosiuose Lietuvos miesteliuose padėtis yra geresnė, negu didmiesčiuose, kur dominuoja šiuolaikiniai šokiai, Vilniuje populiarus baletas. Todėl ir sakau, kad būtina branginti ir puoselėti bendruomenių tautinius kolektyvus, sudarant sąlygas jiems koncertuoti, išvykti į šalies ir užsienio folkloro šventes.

– Kokie svarbiausi darbai Jūsų laukia?

– Ruošiamės 2018-ųjų Lietuvos šimtmečio jubiliejinei Dainų šventei „Vardan tos...“ Pavadinimas pasirinktas iš Vinco Kudirkos tautiškos giesmės ir reiškia, kad visos masinės šventės dalys – dainos, šokiai, folkloro teatras – sudarys vientisą programą, iš kurios bus pinamas vainikas Lietuvai jos 100-mečio valstybingumo proga. Tuo ši šventė Lietuvai bei pasauliui ir bus ypatinga. Šį rudenį surengsime kursus šalies choreografams bei meno kolektyvų vadovams.

– Ar išliko ryšys su žemesniuoju Jūsų karjeros laipteliu – Kretingos meno mokykla?

– Grįžusi namo dažnai juos aplankau. O „Ratilėlį“ perdaviau į patikimas profesionalias rankas – jam vadovauja taip pat kretingiškė, buvusi Pranciškonų bei Salantų gimnazijų choreografė Simona Kutkevičienė. Vaikus atsisveikinimui rengiau iš anksto – jiems tai nebuvo staigmena, nors garsiai nesiafišavau. Turėjau laiko ir pati apsispęsti – dirbti į Nacionalinį kultūros centrą buvau pakviesta anksčiau, tačiau negalėjau sezono vidury uždaryti Meno mokyklos durų ir išeiti.

– Sakoma, kad amžiaus brandoje nelengva adaptuotis didmiestyje. Kaip buvo Jums?

– Nors esu tikra kretingiškė, bet Vilnius man niekuomet nebuvo svetimas. Tekdavo per mėnesį po kelis kartus lankytis sostinėje darbo reikalais, nes man šventės nesibaigdavo. Sutinku, kad kuo anksčiau pakeiti gyvenamąją aplinką, tuo yra lengviau prisitaikyti. Tačiau privalai apsispręsti – ar nori kažką keisti savo gyvenime, ar – ne. Man pasisekė, kad naujasis kolektyvas mane pažinojo iš anksčiau ir geranoriškai sutiko. Be abejo, iššūkių buvo daug: ir didmiesčio tempas, ir vairavimas spūstyse. Tačiau pliusų – ne ką mažiau. Anksčiau Kretingoje darbas vykdavo vakarais, o dabar turiu laiko aplankyti gerus spektaklius, parodas, koncertus.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas