Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nuo bausmių – į pozityvią tėvystę

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2017-03-03

Kretingos savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro kvietimu Kretingoje ir Darbėnuose šią savaitę lankėsi žinomas vaikų psichologas Evaldas Karmaza, kuris, remdamasis naujuoju Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, kalbėjo, kaip, atsisakius bausmių, siekti pozityvios tėvystės.

Šeimos taisyklių, tikino vaikų psichologas Evaldas Karmaza, privalo laikytis visi jos nariai, o jų nesilaikant nuobaudos skiriamos ne tik vaikui, bet ir jo tėčiui ar mamai.

Tėvų bausmės – net Šventraštyje

Tėvų bausmės, psichologo pastebėjimu, nuo senovės buvo pačios šeimos reikalas: „Protėvių išmintis sako – lenk medį, kol jaunas, ir netgi Šventasis Raštas moko, kad rykštė ir pabarimai teikia išminties, o vaikas, paliktas savo valiai, daro gėdą motinai“.

Prieš priimant naująjį Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymą, 50 proc. apklaustų tėvų pritarė, kad reikia uždrausti fizines bausmes, tačiau net 30 proc. mano, jog dėl klusnumo lengvas bausmes reikėtų palikti. Tačiau psichologas išvardino, kad fizinėms bausmės naujajame įstatyme prilyginami ne tik stiprūs smūgiai, bet ir supurtymas, plaukų pešimas, o taip pat – sprigtas ar „griūšia“.

„Kas trečia šeima pasisakė už „beržinę košę“, ir mano kad tam tinkamiausia kūno vieta – vaiko užpakalis. Vieta, kuri nematoma. Tačiau jei reikia kažką slėpti, vadinasi jau negerai, ir tai parodo, kad kantrybės nebuvimas yra emocija, o tai jau – tėvų problema“, – kalbėjo E. Karmaza.

Kelias nuo bausmių į pozityvią tėvystę, kuri reiškia auginti vaiką savo pavyzdžiu, pereina dvi fazes – įvedant šeimoje taisykles ir discipliną bei tarpusavyje susitariant.

Tačiau E. Karmaza neslėpė, jog šiandieną nė psichologai neturi vieno aiškaus patarimo, kaip nuo bausmių pereiti į teigiamą pasaulį: „Kartais atsakymo net nėra šeimoje, ypač paauglystės metu, nes tuomet vaikui tėvai nueina į trečią planą, lyg „į stalčių“, o pirmuosiuose atsiduria paties vaiko susikurtas pasaulis ir draugai“.

Vaikas yra pats sau

Anot psichologo, tėvai turėtų išsikelti sau aiškų tikslą, kokį vaiką norėtų matyti užaugusį. Vienas sako norintis, kad jis būtų žmogus, kitas – kad būtų geras žmogus, o trečias – kad būtų geresnis už jį. „Šeimoje vaikui svarbu žinoti aiškų tikslą – esi pats sau, ir tėvai tai turi jam pasakyti. Vieną dieną tavo gyvenime nebebus mūsų. Auginame, vedame tave per gyvenimą, bet tu nesi mūsų nuosavybė. Tavo augimo procesas sustos, ir mes paleisime tavo ranką. Dėl šio tikslo vaikus reikia auginti motyvuojant gyvenimui“, – teigė E. Karmaza.

Anot jo, fizinėmis bausmėmis baustus vaikus motyvuoti yra gerokai sunkiau, kaip ir vaikus iš globos įstaigų. Tokius vaikus lydi daug neigiamų reiškinių: jie jaučiasi atstumti tėvų, blogai mokosi, ima nepasitikėti ar net nekęsti savęs, o patirtą smurtą nukreipia į mažesnius vaikus ar gyvūnus. Skausmas sustabdo moralės augimą ir vaikas išmoksta manipuliuoti, prie tėvų atrodyti pagražintai ir nenuoširdžiai. Pirmūnais vaikai dažnai taip pat būna iš baimės: jie bijo nebūti tobulais, nes antraip juos pasmerks tėvai. „Todėl fizinės bausmės tegul būna tik istorija“, – pabrėžė E. Karmaza.

Nemušti vaikai, pastebėjo jis, labiau tampa „filosofais“: jų elgesyje atsiranda žodžiai bei sąvokos – palauk, tuoj, atstok, o pats negali. „Antra vertus, argi mes norime klusnių vaikų. Jeigu vaikas besąlygiškai klauso, tai nėra gerai, vadinasi, jame formuojasi įgūdžiai pagal instruktoriaus modelį. Toks suaugęs vyras pagal mamos nurodymus ir santuoką projektuos. O mes norime vaiko, kuris eis per gyvenimą pats ir pats bus sau šeimininkas“, – kalbėjo psichologas.

Nuobauda – ne ilgiau, kaip mėnesį

Siekdami pozityvios tėvystės, pabrėžė E. Karmaza, tėvai turėtų nustatyti vaikui ribas: tai reiškia – padėti vaikui suvokti, kad jis negali daryti, ką nori, padėti suprasti, kodėl negali, ir dar prieš prasižengiant, šeimoje įsivesti taisykles.

„Nesilaikant taisyklių, vaiką reikia bausti. Tačiau taip nusprendus, to reikia ir laikytis. Kaip bausti, vieningo atsakymo taip pat nėra. Vieniems padeda trumpieji pokalbiai, pavyzdžiui: tu esi geras vaikas, o cigaretė – blogas dalykas. Ir nueiti nuo vaiko, parodant, kad jo elgesiui nepritariama. Po valandos sugrįžus: koks esi vaikas? Geras. Bet tavo elgesys su cigarete? Blogas. Ir vėl nueiti. Ir taip kelis kartus, kol lašas po lašo veiksite vaiko kantrybę. Kitąkart jis nė nežiūrės į cigaretę, žinodamas, kas jo laukia. Arba mama dukrai: tai, ką sužinojau, mane užgavo ir aš negaliu su tavim kalbėtis 1 val. Ir nueiti. Iš pradžių vaikas pagalvos – ačiūdie, o po to prieš motinos tylą pradės protestuoti. Taip pat tėtis gali sekioti paskui vaiką tam tikrą laiką, ir tai labai suveikia“, – disciplinos pavyzdžių pateikė psichologas.

Kartais tinka 2 žingsnių pokalbis: įvykus konfliktui, iš pradžių paprašyti papasakoti, ką darė kiti, o po to tiek pat laiko paprašyti pasakoti, ką darė jis.

Vaikas taip pat gali parašyti laišką, paaiškindamas situaciją, arba pats sau susigalvoti bausmę.

Tačiau, pabrėžė E. Karmaza, jokia bausmė negali trukti ilgiau, kaip mėnesį, nes vėliau vaikas jos nebesieja su savo elgesiu ir jam ima atrodyti, kad tai nebe jo poelgis. „Tuomet reikėtų prisipažinti vaikui, kad ši bausmė nepavyko, ir kitąkart jis bus baudžiamas kitaip. Bausmės šeimoje taip pat turėtų būti taikomos ir tėčiui, močiutei, mamai, jeigu jie nesilaiko šeimos taisyklių, ir vaikas tai turėtų matyti“, – akcentavo pranešėjas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas