Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Šiuolaikiniame pasaulyje galime išvysti visko. Kasryt versdami laikraščių puslapius pamatome liūdnas, o kartais ir tragiškas naujienas, įvykusias pasaulyje. Bet kas dėl to kaltas? Kas priverčia žmones visame pasaulyje taip elgtis? Į šiuos bei kitus klausimus atsakė ir savo nuomonę išreiškė Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas Antanas Blužas.

Kretingos bažnyčios klebonas Antanas Blužas įsitikinęs, jog žmogus prasilenkia su žmogiškumu tuomet, kai pradeda naikinti save ir kitus

Kas, jūsų nuomone, yra žmogiškumas?

Pirma, jei kalbėsime konkrečiai apie žmogiškumą, yra net toks mokslas – antropologija. Antra, kaip žmogus įsivaizduoja, kas yra žmogiška, kas turėtų būti žmogiška šiais laikais. Tarkim, žmogus gali galvoti, jog labai žmogiška yra būti ultratolerantišku, bet tikrasis žmogiškumas yra tai, kas atitinka pačią žmogaus prigimtį iš esmės, kaip Dievo kūrinį, jei kalbame apie krikščionišką antropologiją. Pavyzdžiui, jei matytume, kad šuo pradeda kniaukti ir gaudyti peles, sakytume, kad jis nebešuniškai elgiasi, taip ir žmogus. Kai jis prasilenkia su tuo, kas jis yra, pradeda naikinti save ar kitus, kenkti, tuomet jau galime sakyti, kad žmogus elgiasi nežmogiškai. Ir tada kyla klausimas, kas yra tikrai žmogiška, ne vien kaip man pačiam atrodo, o kaip viskas turėtų būti.

Kokie yra svarbiausi faktoriai, formuojantys žmogiškumo supratimą?

Pirmiausia, sakyčiau, kad viskas remiasi į šeimą, kurioje vyrauja meilė ir pagarba vienas kitam. Tuomet ir yra sąlygos vystytis žmogiškumui. Išmokstama gerbti kitus, nelipti per galvas, pamatyti kitą žmogų.

Kuo toliau, tuo dažniau išgirstame apie tokius įvykius pasaulyje, kaip yra žudomi vaikai, moterys, ypač neramina situacija Sirijoje. Kas išveda žmones už žmogiškumo ribų?

Manau, tokių klausimų randame ir literatūroje, tame pačiame Balio Sruogos kūrinyje „Dievų miškas“. Kodėl žmogus praranda žmogiškumą, pasidaro agresyvus, žiaurus? Viena žmogiška kondicija yra kai žmogus yra nuodėmėje, palikęs Dievą, nusisukęs nuo Jo, kita – kai žmogus atmeta Dievo planą, kaip būti žmogumi, tai ir priveda prie karų ir naikinimų. Viena yra kalbėti apie karus, kur vyrauja politika, interesai, stiprieji prieš silpnuosius, kita – mūsų kasdienybė, kai žmogus padauginęs alkoholio smurtauja, arba kai gatvėse matome, kaip koks būrys, apstojęs vieną žmogų, kėsinasi jam ką nors blogo padaryt. Tai taip pat yra žmogiškumo praradimas, kai per savo neblaivų mąstymą nesugebama savęs priimti, bandoma būti žmogumi, bet išeina atvirkščiai, jog žmogus pavirsta į tam tikrą gyvulį, kuris kovoja už išlikimą.

Manau, visi esame susidūrę su nuomone, jog jei nelipsi per kitų galvas, nieko gyvenime nepasieksi. Ką jūs manote apie šį teiginį?

Aš turiu gan stiprią patirtį, atsineštą iš mokyklos. Nuo pat pirmos klasės, kai dar buvo tarybų valdžia, kažkodėl supratau, jog ne viskas, ką mokytojai sako, yra teisybė. Nors daugelis, žinoma, pasakytų, jog mokytojas yra autoritetas ir jo reikia klausyti, bet nereikia pamiršti, jog ir patys mokytojai ne kartą turėjo pereiti tam tikrą filtrą, kad ruoštų tarybinį žmogų. Žinoma, laikai keičiasi, bet konkurencija tebėra diegiama – tu turi stengtis gerai mokytis, įgyti aukštąjį išsilavinimą, nes jei bus kitaip, tu nieko gyvenime nepasieksi ir būsi „looser“ (liet. nevykėlis). Tai žmogui kelia įtampą. Bet labiausiai mane paveikė mamos žodžiai, pasakyti liūdname kontekste, kai vienas vaikinas liūdnai baigė gyvenimą, siekdamas būti geriausiu. Tuomet ji tarė: „Aš geriau turėsiu vaikus, kurie bus mažiau mokyti, bet sveiki“. Ši mamos meilė man svaresnė už mokslą ar pasiekimus. Labai geras pavyzdys buvo šventųjų gyvenimai, nes būtent skaitydamas apie juos atradau, kaip jie galėjo pasipriešinti visai pilkai masei. Šv. Dominykas Savio, būdamas vos trylikos, atsistojęs tarp vyresniųjų paauglių, kurie mušėsi, paklausė: „ar dėl to Viešpats mirė už mus, kad mes kaip gyvuliai vienas kitą skriaustume?“ Tai – drąsos pavyzdys, kuris moko ir įrodo, kad reikia mylėti, o ne kovoti vieniems prieš kitus.

Kas yra žmogaus ramstis sunkią valandą?

Pirmiausia, norėtųsi ieškoti tos meilės patirčių per gerą darbą, per supratimą, per įsiklausymą. Norėtųsi patarti žmogui nebijoti laužyti savęs, savo stereotipų apie pasaulį. Esu girdėjęs istoriją apie žmogų, kuris sėdėjo kalėjime. Jam atrodė, jog visi esantys laisvėje yra menkystos ir nevykėliai, o kalėjime yra susirinkę kietieji. Būna ir toks požiūris. Aišku, atsitinka, kad aplinka būna tokia, kur vartojama daug alkoholio ar smurtaujama ir tik pasityčioti norima, tarsi niekas kitas neegzistuoja, bet iš tikrųjų už tų sienų egzistuoja kitoks pasaulis. Kartais būtina griauti savo požiūrį ir bandyti ieškoti tikrų draugų. Norisi pakviesti ateiti į bažnyčią, į bendruomenę, kur nėra viskas taip tobula, bet galima atrasti tų žmonių, kurie gali bent jau bandyti suprasti. Čia galima sutikti žmonių, kurie dalinasi savo meile ir taip įrodo, jog egzistuoja gėris.

Kaip reikia nepasiduoti šiandieniniame pasaulyje, išlaikyti žmogiškumą?

Sakyčiau, reikia mažiau žiūrėti į ekraną, nes žiūrėjimas į telefonus, televizorius savotiškai išstumia iš žmonių gyvenimo knygas, mąstymą, skaitymą. Nenorime mokytis, gilintis, dažniausiai mums lengviau yra paspausti mygtuką ir pasižiūrėti tai, kas jau atlikta. Kažkur mačiau vieną frazę – „Jeigu neskaitai laikraščių, tu esi neinformuotas, jei skaitai, esi dezinformuotas“. Klausimas, ką tuomet daryti? Visa tai, ką mes matome televizoriaus, kompiuterio ekrane, reikia mokėti atsirinkti, ne viską taip kritiškai vertinti, netikėti viskuo. Jei mokytojas, kunigas ar draugas liepia daryti kažką, būtinai klauskite – kodėl? Ką man tai duos? Reikia mąstyti, gilintis ir tai reikalauja nemažai darbo.

Gintarė LASYTĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas