|
|
|
Pažino rašytojus ir pamilo jų knygas
Kurmaičiuose gyvenančiai 94-erių Emilijai Timukaitei jaunystėje, praleistoje gimtajame Biržų krašte, likimas lėmė pažinoti daug garsių to meto rašytojų, kurie formavo jos asmenybę ir išmokė pamilti knygą.
Santuokoje – vos 2,5 metų Į Kurmaičius E. Timukaitė atsikraustė iš Klaipėdos 1995-aisiais kartu su vienturčiu sūnumi Mikalojumi: „Miestą iškeitėme į kaimą, norėdami ramybės, kai sūnus pasiligojo. Jau 8 metai, kai jo nebėra – sustojo širdis“, – kalbėjo zootechnike ir buhaltere visą gyvenimą dirbusi moteris. Tačiau savarankiškai šiandien tebegyvenanti pašnekovė vienatve nesiskundė, nes, sakė, našle būti įprato. „Besimokydama Kauno žemės ūkio akademijoje, susipažinau su rusų tautybės karininku, pamilau jį ir ištekėjau. Pasilikau mergautinę pavardę, nes pokario laikai buvo neramūs. Vyras dirbo karininku – jam buvo įsakyta naikinti partizanus, bet jis to darbo nesiėmė, – už tai Stalino įsakymu buvo areštuotas ir įkalintas Kosmodovskoje lageryje, Krasnodarsko krašte. Daugiau jo ir nebemačiau –1950-aisiais grįžo mano laiškas su nuoroda, kad adresatas miręs“, – sunkų laikmetį prisiminė pašnekovė. Ji trumpai – vos dvejus su puse metų – tepasidžiaugė vedybiniu gyvenimu ir neslėpė, jog vėliau ne vienas jai siūlęs savo draugystę, o – ir ranką, tačiau ji pasirinkusi geriausius draugus – vienatvę ir knygas. Poetas buvo širdies draugas „Ką sovietmečiu spausdino, tą ir skaičiau, išskyrus meilės romanus. Tų nemėgau niekad. Mane domino ir tebedomina politika, pasaulio įvykiai, iškilios asmenybės. O pastaruoju metu skaitau žurnalus „Iliustruotas mokslas“, „Valstybė“ – parsinešu jų iš bibliotekos arba pati nusiperku“, – kilnodama krūvas žurnalų, kalbėjo moteris. Iš Biržų krašto, kuriame ji užaugo, yra kilę nemažai Lietuvos šviesuolių. Emilija neslėpė, jog su poetu Eugenijumi Matuzevičiumi jiedu buvę netgi širdies draugai. „Labai sutikdavo mudviejų landas spigindami akimis sėdėti ant suolelio. Jo brolis irgi rašė, bet sovietai greit areštavo. O kad neįkalintų ir Eugenijaus – saugumas lipo ant kulnų, Priekulėje jį priglaudė rašytoja Ieva Simonaitytė. Po to mudviejų keliai irgi išsiskyrė“, – prisiminimais pasidalijo kurmaitiškė. Ji pažinojo ir poetą Paulių Širvį: „Tada atrodė labai gražus – blyškiaveidis, buvo linksmo būdo, dirbo Rokiškio laikraštyje. O kai grįžo iš fronto, karas jau buvo suluošinęs jo veidą ir sielą“.
Pasitiko Prezidentą Smetoną Jaunystėje jai teko pažinti ir politikų, aktorių bei šiandien žinomų Lietuvos žmonių vaikų. „Juozas Miltinis Biržuose buvo įsteigęs Panevėžio teatro filialą, ten vaidino mano draugė Ona Juodienė, vėliau – Plioplienė, tapusi žinoma aktore. Kvietė ir mane – turėjau gerą balsą, šokau tautinius šokius, bet pasakiau Miltiniui, kad iš manęs – prasta artistė, vaidinti nemėgau“, – pasakojo E. Timukaitė. Besimokydama Biržų gimnazijoje, ji gyveno viename dviaukščiame name – berniukai nuomojosi kambarius viršum mergaičių – su Gedimino Kirkilo tėvu, taip pat Gediminu: „Buvo aukštas, sūnus panašus į tėvą, taip pat nešiojo akinius“, – patikino ji. Į Biržus, iš kur kilusi poeto Vinco Mykolaičio-Putino žmona, į literatūros vakarus atvažiuodavo ir poetas. Emilijos atmintin taip pat įsirėžė ir įvykiai, kai ji, 15-metė moksleivė, pasitiko Prezidentą Antaną Smetoną: „Dvaras tarp Pasvalio ir Biržų buvo jo žmonos tėviškė, ir jie ten dažnai viešėdavo. Biržus Prezidentas labai mylėjo: samdė agronomus, švietėjus, ūkininkus aprūpindavo statybinėmis medžiagomis. Po reformos žemė buvo suskirstyta į vienkiemius – žmones mokė naudingai ūkininkauti, moterims organizavo namų ekonomių kursus“, – pasakojo moteris.
Penkiametė pasipiršo dėdei Iš vidutinių ūkininkų šeimos kilusi Emilija prisiminė ir juokingų savo gyvenimo epizodų: „5-erių tapau našlaite. Buvau vienturtė ir, įsivaizduokit, pati pasipiršau savo tėčio vyriausiam broliui Juozapui. Seneliai gyveno nelabai toli nuo mūsų, ir aš vis bėgdavau pas juos. „Dėd Juozapai, ženykis mano mamą“, – sakydavau užsiropštusi jam ant kelių. „Aš daug senesnis, – atsakydavo, – ir negražus“. O aš suradau veidrodį, prispaudžiau prie nosies – sakau, kad gražus. „Gal ir nieko“, – sutiko. Kiek man buvo džiaugsmo, kai su kaimynu atėjo į piršlius. Ir geresnio tėvo, kaip jis, manau, gyvenime nebebūna“, – užtikrino ji. Emilijos mama su patėviu sugyveno dar du vaikus: sūnų Pranciškų, kuris nuo ligos mirė vos 14-kos, ir dukters Aldonos – ši iškeliavo anapilin prieš 9 metus. Tačiau artimųjų nebelikus, E. Timukaitė sakė, vis vien nenustojanti džiaugtis gyvenimu, nes jis duotas vienąsyk ir kiekvienam skirtingas. Ji ligi šiol mėgsta puoštis: „Pamatau gražų drabužį ir nusiperku. Patinka laisvo stiliaus – senam žmogui tokie gražiau gula. Kiti pasako, kam tau bereikia, o aš atsakau – reikia, nes aš dar gyva“, – užtikrino guvi ir nuotaikinga pašnekovė. --- Paprašyta įvardinti 5 labiausiai įsimintinas knygas, Emilija Timukaitė pirmiausia išvardino enciklopedijas, o po to – Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Ją ligi šiol žavi ir Salomėjos Nėries eilėraščiai. „ Be reikalo ją politikai taip nuvertino. Nesuprato, kad buvo įsimylėjusi trečiafrontininką, prieš tai – vedusį universiteto profesorių, ši meilė buvo akla ir žudanti“, – įsitikinusi pašnekovė.
|
|
