Eilės išlaisvina iš kūno negalios

Palangiškė 27-erių Eglė Baranauskaitė yra visiškai neįgali iš prigimties – prie invalido vežimėlio ją prikaustė cerebrinis paralyžius. Tačiau mergina rado savo gyvenimo prasmę, kurdama eilėraščius, – neseniai dienos šviesą išvydo meniškai iliustruota jos poezijos knyga „Jausmų sala“.

Atsiskleisti Eglės Baranauskaitės (kairėje) kūrybiniams talentams Palangos socialinių paslaugų centre talkina Inesa Jurgaitytė.

Lūžis – per ekonomikos pamoką

Ligos įkalintą Eglės kalbą supranta tik namiškiai, Palangos socialinių paslaugų centro, kurį ji lanko septintus metus, darbuotojai bei to paties likimo draugai. Todėl tikrosios pagalbininkės, užrašant eiles, yra Eglės mama Nijolė Baranauskienė bei socialinio darbuotojo padėjėja Inesa Jurgaitytė, kuri ir talkino „Pajūrio naujienoms“ rengiant šį straipsnį.

Mergina kalbėjo, jog į poezijos knygą „Jausmų sala“, kuri jai, beje, yra jau antroji – pirmąją išleido dar besimokydama neįgaliesiems pritaikytoje tuometinėje Palangos „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, – ji sudėjo viską, ką jautė bei išgyveno. Sunkiai tardama žodžius, Eglė juokėsi, kad norą rašyti pajutusi ne per literatūros, bet ekonomikos pamoką, kai reikėję sukurti reklamą apie kvepalus.

„Iš pradžių mokykloje netikėdavo, kad eilės yra mano, galvodavo, kad jas sukuria mano mama, labai didelė poezijos mėgėja“, – sakė Eglė. Vėliau, pradėjus lankyti Socialinių paslaugų centrą, kurti ir taip realizuoti save ją skatino šio centro psichologė Jelena Bachlina.

Būtent J. Bachlinos pastangomis Palangos miesto viešojoje bibliotekoje buvo surengta E. Baranauskaitės kūrybos paroda, kurioje buvo eksponuojamos pagal Eglės eilėraščius sukurtos moksleivių – Aušrinės Sinušaitės iš Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos ir Karinos Šeremetjevos iš „Baltijos“ pagrindinės mokyklos – iliustracijos. Ši paroda atkreipė visuomenės dėmesį ir padėjo sutelkti geradarius išleisti knygą.

E. Baranauskaitės poezijos knygos „Jausmų sala“ viršelis

Šeima – Eglės stuburas

„Anksčiau eilėraštį turėdavau subrandinti kaip vyną, todėl jis galėdavo negimti ir iki pusės metų. Dabar gyvenimas tapo aktyvesnis ir mano mintys „burbuliuoja“ kaip vanduo vonioje. Kiekvieną minutę reikia jas gaudyti ir lieti. Ne visada yra galimybių užrašyti, todėl padedu jas ant vidinės „lentynos“, bet neilgam, kad neužmirščiau. Kai užrašo eilėraštį, jaučiuosi atidavusi dalelę savo širdies ir sielos. Kurdama pasijuntu, lyg būčiau sruvenanti upė“, – taip kūrybos pojūčius E. Baranauskaitė apibūdina savo poezijos knygos anotacijoje.

Knygą „Jausmų sala“ redagavusi Eglės mama Nijolė neslėpė, jog dukros vingrią minčių tėkmę kartais jai tenka ir prigesinti: „Būna, kad ji labai sudėtingai reiškia mintis, naudoja daug perkeltinių reikšmių, ir aš ją skatinu tekstą supaprastinti. Kartais mintys būna lėkštokos, o kartais nustebina netikėtais blyksniais“.

Eglė atviravo, jog rašydama ji pasijaučia laisva, kūryba ją išlaisvina iš fizinės priklausomybės nuo kitų žmonių. „Vaikystėje pykdavau ant likimo ir ant savęs, kad esu kitokia, negu visi vaikai. Apimdavo neviltis, kai kiti gali judėti, o aš – ne, bet ilgainiui išmokau su tuo susitaikyti. Ir tam labai padėjo mano šeima, dabar turiu puikių draugų centre“, – mintijo mergina.

Jos tėtis Romas yra verslininkas, o mama – ja besirūpinanti namų šeimininkė. Geriausia savo drauge Eglė vadina 25-erių seserį Mariją, baigusią Vilniaus muzikos ir teatro akademiją ir šiuo metu aktorystės meną tobulinančią Briuselyje.

Eglės smėlio mozaikos

Keliauja ir dirba kompiuteriu

N. Baranauskienė neslėpė, kad Eglė gimė labai mažutė – tesverdama vos 1,8 kg, su aplink kaklą apsivyniojusia virkštele, – patyrus deguonies badą, buvo pažeisti mažylės smegenys. Tačiau Dievas, atėmęs fizinį galėjimą, apdovanojo stipriomis dvasios savybėmis – ji yra labai valinga, kantri, darbšti, smalsi.

Šeima įdeda daug pastangų, kad Eglė pamatytų ir pažintų platųjį pasaulį: kartu apkeliavo nemažai Europos šalių, pernai vasarą pabuvojo Slovėnijos Tatruose, kėlėsi keltuvu į kalnus, aplankė Krokuvą. „Lėktuvu skridome į Italiją, o šią vasarą specialiai važiavome traukiniu, kad Eglė patirtų kuo daugiau įspūdžių“, – kalbėjo N. Baranauskienė, pabrėždama dukters pomėgį keliauti.

Socialinių paslaugų centre mergina išmoko valdyti specialią rutulinę kompiuterio pelę, – klaviatūra yra ekrane, – ir pati bando dėlioti žodžius. Darbuotojų padedama ji taip pat piešia ant šilko, pila spalvoto smėlio mozaikas.

„Ji negali sėdėti be užimtumo, visąlaik rodo iniciatyvą. Mudviem abiem reikia kantrybės, nes liga sukuria tam tikrus barjerus, – būna, kad net 10 kartų Eglė kartoja vieną ir tą patį žodį, kol jį suprantu arba surandame jo pakaitalą“, – tvirtino I. Jurgaitytė.

Rūpinasi likimo broliais

Eglės veikla neapsiriboja vien Socialinių paslaugų centru: mergina dalyvauja įvairiuose projektuose, trejus pastaruosius metus vasaromis išvien su mama vyko į neįgaliųjų literatų stovyklą Šventojoje, į kurią yra kviečiami profesionalūs kūrėjai bei kritikai.

Pernai E. Baranauskaitė parašė laišką Palangos miesto merui Šarūnui Vaitkui, kad mažesniems jos likimo broliams bei sesėms vaikų miestelyje „Kar kar“ būtų įrengtos specialiai neįgaliesiems pritaikytos sūpynės. Ir, pagal jos pageidavimą, sūpynės turėtų būtų irengtos ateinančią vasarą.

„Man norisi, kad žmonės pamatytų ir žinotų, kad neįgalusis gyvena visavertį gyvenimą, kad nėra skirtumų tarp mūsų norų ir siekių, tik dažnai neįgaliesiems nesudaromos galimybės juos realizuoti“, – pabrėžė kūrėja.

• Rašyti komentarą (5)