|
|
|
Beglobiai keturkojai – mūsų visų
Įsisukus šventiniam maratonui ant žmonių pečių gula daug svarstymo reikalaujantys sprendimai – ką gi dovanoti artimam draugui ar šeimos nariui. Populiarus pasirinkimas – augintinis. Nors „gyvųjų dovanų“ fenomenas vis dar gajus, gyvūnų globos ir kontrolės tarnybos „Nuaras“ Klaipėdos filialo darbuotoja Eglė Mulevičiūtė patikino, jog žmonės vis dažniau užsuka ne atiduoti nereikalingo gyvūno, o aplankyti beglobius.
„Prieglaudos darbuotojams šovė mintis surengti prieškalėdinę akciją „Beglobiai gyvūnai – mūsų visų“, nes manome, jog šiems keturkojams pasivaikščioti ir pabūti prie jūros yra tikrai gerai“, – sakė viena sumanymo iniciatorių „Nuaro“ padalinio Klaipėdos rajone – Vakarų Lietuvos gyvūnų priežiūros centro – administratorė Gintarė Liutkuvienė. Tris dienas iš eilės žmonės buvo kviečiami į susitikimus Klaipėdoje, Gargžduose bei Palangoje, kur susipažino su „Linksmųjų pėdučių“ ir „Nuaro“ globotiniais. Anot G. Liutkuvienės, šiuo metu gyvūnų prieglaudoms – sunkus metas, nes beglobių nemažėja. „Priešingai, jų tik daugėja, ypač prieš šventes“, – teigė pašnekovė, rodydama į aplink zujančius veislinius šunis, gautus kaip tik šiuo metu. G. Liutkuvienė sakė, jog net renginio metu sulaukė pranešimų, skambučių apie rastus, išmestus ar priklydusius šunis. Anot E. Mulevičiūtės, šaltuoju metų laikotarpiu kačių į prieglaudą atkeliauja mažiausiai, o štai pavasarį būna, jog per dieną globon patenka net per dvi dešimtis kačių. Sunkiausia – nuspėti šunų skaičių, nes jo kitimas, pasak E. Mulevičiūtės, – itin dinamiškas. Šunų globos ir kontrolės tarnybos Klaipėdos filialas šiuo metu turi daugiausia. Anot pašnekovės, į prieglaudą gyvūnai patenka įvairios būklės: vieni sveiki, todėl tikėtina, jog jų dar ieško šeimininkai, o kiti būna sunkiai sužaloti ne tik fiziškai – kenčia nuo dubens kaulų, kojų lūžių, kąstinių žaizdų, – bet ir psichologiškai – bijo žmogaus, traukiasi nuo jo, loja, kanda, cypia. „Išgydyti ir reabilituoti šunį – ilgas procesas“, – teigė E. Mulevičiūtė, pridėdama, jog katėms dėmesio reikia ne mažiau, mat jos jaučiasi namų šeimininkėmis, todėl labai svarbi aplinka, į kurią jos patenka. Būna, jog dovanai gyvūno ieškantys žmonės kreipiasi į prieglaudą, tačiau, E. Mulevičiūtės teigimu, tai nėra itin dažnas reiškinys. Su tokiomis personomis „Nuaro“ darbuotojai daug diskutuoja, o nepavykus perkalbėti, neatiduoda norimo gyvūno: „Iš karto žmogui pasakome, jog tai – ne daiktas, ne laikrodis ar kažkokia muzikinė dėžutė, o gyvas gyvūnas, kuris turi rasti ryšį su būsimu šeimininku“. Anot E. Mulevičiūtės, paprasčiausiai paimti, nuvežti ir numesti beglobį negalima – žmogus, kuriam skirta ši dovana, jo gali net nenorėti. „Jei sužinome, jog gyvūnas yra imamas dovanai, mes atsisakome jį atiduoti ir siūlome atsivežti tą žmogų, kuriam ir bus skirta dovana, lai pats išsirenka, – sakė pašnekovė. – Kaip aš ne kiekvienam žmogui patinku, taip ir ne kiekvienas gyvūnas žmogui tinka“. E. Mulevičiūtė prisiminė, jog Kaune pasitaikė atvejis, kuomet mergaitei gimtadienio proga draugai atnešė šunį. Šeima jau turėjo augintinį, todėl negalėjo priimti dar vieno. Specialistę nustebino ir tai, kad gyvūnas buvo išduotas nepilnamečiams, nes to prieglaudos daryti negali. „Koks tokio šuns kelias? – retoriškai klausė pašnekovė. – Atgal į prieglaudą.“ E. Mulevičiūtės teigimu, šventiniu laikotarpiu žmonės vis dažniau aplanko beglobius, atveža jiems dovanų, leidžia su jais laiką, glosto, šukuoja ar tiesiog išsiveda pasivaikščioti.
Nijolė BERTAŠIŪTĖ
„P. n.“ akademijos narė
|
|
