Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Per šv. Kalėdas atšventė deimantines vestuves

  • Dovilė URNIKIENĖ
  • Jubiliejai
  • 2016-12-30
Solidžią santuokos sukaktį atšventę Genovaitė ir Aleksandras Petkai dar ir šiandien vienas kito nepamiršta pamaloninti meiliu žodžiu. „Šeima – mūsų stiprybė“, – sako jie.

Šios šv. Kalėdos padvariškiams Genovaitei ir Aleksandrui Petkams buvo ypatingos – jiedu pasitiko 60-ąsias vestuvių metines. Pakeliui į Sibirą susipažinę, ten susituokę ir su šeima vėliau į Lietuvą sugrįžę G. ir A. Petkai visuomet vienas kitam buvo ne tik tvirta parama, bet ir meilių žodžių šaltinis.

„Kai manęs daktarė klausdavo: „Ar tavo vyras geras?“, atsakydavau, kad „jis – ne vyras, o tiesiog aukselis“,– linksmai pasakojo 82-ejų G. Petkienė. O jos sutuoktinis 85-erių A. Petkus patvirtino: tą patį apie savo žmoną galėtų pasakyti ir pats.

Meilė užgimė tremtyje

Nors meilės kibirkštėlių, kurios puošia šios senjorų poros bendravimą, galėtų pasimokyti ir jaunesni sutuoktiniai, tačiau G. ir A. Petkų gyvenime romantiką kurti nebuvo lengva. Susipažino jiedu pakeliui į Sibirą – prie vagono iš Kretingos, kuriame važiavo 13-metė Genovaitė, buvo prikabintas vagonas iš Skuodo, o jame į tremtį vyko 16-os Aleksandras. „Mūsų vagonai buvo galiniai. Kai sustodavo ir vesdavo visus po vienu vagonu daryti gamtos reikalų, tai vis ir susitikdavome. Vėliau abu dirbome toje pačioje vietoje – Irkutsko srityje, Šamankos miškuose. Aleksandras buvo traktorininkas, o mano darbas buvo genėti šakas“, – pasakojo G. Petkienė. Nors jųdviejų bendravimas niekada nebuvo nutrūkęs, tačiau Aleksandrui prireikė daug kantrybės ir būti atkakliam, kol Genovaitė sutiko už jo tekėti. „Man vis draugės sakydavo: ar nematai, kad Aleksas tau vis rodo dėmesį? O aš tik juokais numodavau ranka. Ir iš tiesų: Aleksas visuomet tyliai manimi rūpinosi: tai kirvį išgaląs, tai savo švarku apgaubs, kad nesušalčiau. Ketverius metus „stumdėmės“, kol susituokėme. Tais laikais taip ilgai niekas nedraugaudavo. Man buvo 22-eji, Aleksandrui – 25 metai, jis jau senvaikis buvo“, – juokėsi G. Petkienė, įsitikinusi, kad Aleksandras jai buvo skirtas likimo.

Šeimos albume – nuotrauka, kurioje prie Kretingos dvaro tvenkinio įamžinti Genovaitės tėvai Sofija ir Pranas Benečiai. Genovaitės mamai teko dirbti dvare daržininke.

Atšventė dvejas vestuves

G. ir A. Petkai, kaip patys sako, susirašė gruodžio 24 dieną – šia proga daugiau kaip 20 žmonių sugužėjo į Genovaitės tėvų namus, kuriuose vyko šventė.

„Pasamdėme šeimininkę lietuvę, kuri visą gyvenimą dirbo „Viktorijos“ viešbutyje Klaipėdoje, tad mūsų stalas buvo nukrautas lietuviškais valgiais, stovėjo ir tortai. Buvo ir muzikantai“, – vestuvių detales prisiminė G. Petkienė.

Tačiau dar vienerias vestuves Petkai atšventė gegužės mėnesį, kuomet Genovaitei jau laukiantis pirmosios dukters, juos sutuokė lietuvis kunigas. „Jis buvo iš jaunystės laikų pažįstamas su Aleksandro tėvu, tad pamačiau tik, kaip jis sumirkčiojo savo šeimininkei, o ši, pasiėmusi maišą, dingo. Tuoj parsirado su vaišėmis. Taip nutiko, kad kunigas mums iškėlė vestuves“, – pasakojo G. Petkienė.

Nuolat saviškių apsuptyje

Sukūrę šeimą G. ir A. Petkai tremtyje išgyveno pustrečių metų, kai su pirmąja dukrele Regina ir laukiantis antrosios dukters Gražinos, tik atsiradus galimybei, net nesvarstydami sugrįžo į Lietuvą.

„Aleksas buvo nagingas: pats buvo sumeistravęs spintą, apvalų stalą, spintelę, kėdes, sofą – aš tik išrinkdavau medžiagą baldams. Kai išvažiuodami pardavinėjome baldus – rusės mušėsi dėl jų“, – pasakojo G. Petkienė.

Gimtinėje šeima atpirko Genovaitės tėviškę Kretingoje, J. Basanavičiaus gatvėje, o 1971 metais įsikūrė Padvariuose, kur užaugo ir jų trečioji dukra Gitana.

Čia, jų išpuoselėtoje sodyboje, G. ir A. Petkai sako, nereikia laukti švenčių – mat juos nuolat lanko Kretingos rajone gyvenančios dukterys, neužmiršta ir 5 anūkai, padovanoję 6 proanūkių kraitį.

Pamena grafą Tiškevičių

Dabar Petkai gyvena ten, kur seniau driekėsi Tiškevičių dvaro žemės, o Genovaitė tebepamena, kaip atrodė pats grafas. „Kai eidavome į mokyklą, sutikdavome grafą, pareinantį iš rytinių Mišių. Sustoję nusilenkdavome jam ir pasisveikindavome: „Labas“, – prisiminė G. Petkienė, kurios giminės istorija, dėl glaudžių sąsajų su dvaru, yra užrašyta ir saugoma Kretingos muziejaus archyve.

G. Petkienė pasakojo, kad jos promočiutė visą gyvenimą dvare dirbo tarnaite – lygino skalbinius ir įsimylėjo važnyčiotoją Jurgį. Šis nutarė važiuoti į Ameriką ir, užsidirbęs pinigų, – sugrįžti ir iškelti vestuves. Promočiutė, tik tuomet, kai išlydėjo mylimąjį, sužinojo, kad yra nėščia, ir vis laukė žinios iš Jurgelio, bet niekaip nesulaukė.

„Tik vėliau jo draugas pranešė, kad Jurgelis žuvo pirmą savo darbo dieną vario kasykloje, – pasakojo G.Petkienė. – Tad promočiutė liko su mergautiniu vaiku, bet niekas jos nesmerkė, nes dvare ji buvo mylima ir palaikoma. Net grafaitės ateidavo jos vaiku pasidžiaugti“.

Per šventes svečiuodavosi pas grafus

Na, o G. Petkienės močiutė – Justina, dar būdama 16-os, susituokė su į dvarą dirbti atvykusiu daržininku lenku Ipolitu Dziubinsku, kuriam buvo 32-eji. „Jiedu susilaukė 10 vaikų, iš kurių užaugo 7. Mano mama Sofija buvo vyriausioji“, – pasakojo G. Petkienė.

Tačiau atėjus Pirmajam pasauliniam karui, lenko I. Dziubinsko likimas baigėsi tragiškai. G. Petkienės žiniomis, gal jis kažką pasakęs, kas neįtiko anuometinei valdžiai, tačiau jam tekę slapstytis, kol vienądien kazokai jį nutvėrę išsivedė su šautuvu. Kas toliau nutikę I. Dziubinskui – niekas nežino. Nelikus tėvo, daržininko pareigas dvare perėmė vaikai. „Grafai šeimą labai palaikė. Net vokiečių laikais, kai dvaras buvo nacionalizuotas, mus, dvaro darbininkus, grafai pasikviesdavo per didžiąsias šventes. Sakydavo: atsiveskit anūkus. Tarp jų buvau ir aš“,– prisiminimais pasidalijo G. Petkienė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas