„Žygiuojantis lapinas“ iš Salantų įveikė Himalajus

Salantiškį 43-jų Mindaugą Ivanauską daugelis pažįsta kaip mini zoologijos sodo savo tėvų sodyboje įkūrėją. Tačiau gyvūnų mylėtojas dega ne mažesne aistra kalnams, – dar sovietmečiu, jis tikino, išmaišęs Kaukazą, Tian Šanį, Pamyrą, vėliau – Alpes, Tatrus, Norvegijos kalnagūbrius, neseniai jis grįžo iš legendinių Himalajų, o vasarį ketina šturmuoti Užpoliarę Suomijoje.

Himalajus šturmavę „žygiuojantys lapinai“: (iš kairės) Mindaugas Ivanauskas, asociacijos įkūrėjas uteniškis Tadas Lapinas ir vilnietis Robertas Kurbedis.

Himalajai tapo mada

Salantiškis nėra alpinistas, bet – kalnų keliautojas, einantis į kalnus su grupele entuziastų, susibūrusių į Lietuvos keliautojų ir aktyvios gyvensenos asociaciją „Žygiuojanti lapė“, – žygeiviai taip pasivadinę pagal jos įkūrėjo Tado Lapino pavardę. Jie lipa aukštyn tol, kol kalnagūbrius įmanoma pasiekti keliais. Aukščiausiai – iki 6 tūkst. m – Mindaugas yra įkopęs į Pamyro kalnus. Sugrįžęs iš Himalajų – daugelio kalnų keliautojų svajonių rojaus, M. Ivanauskas visiškai nesididžiuoja ten pabuvojęs. „Himalajai tėra tik gražus mitas. Kopti į Himalajus jau tapo pasauline mada: žmonių ten – milijonai, klesti komercija. Daugelis keliautojų nori užsidėti paukščiuką, kad ten pabuvojo“, – neslėpė jis.

Į Nepalą išvyko keturiese: iš Vienos pasiekė Katarą, iš ten – Katmandu. Tačiau vienas iš jų grupės žygeivių kelionės tikslo neįveikė ir grįžo atgal. Trise įkopė į 5,5 tūkst. aukščio Kalapataro viršūnę, vedami vietinio gido. „Šie išsyk prisistato, siekdami pasipinigauti ir piešia tokią situaciją, kad be jų – nė žingsnio, nors galėjome be jo apsieiti“, – tikino salantiškis.

Anot jo, su 30 kg svorio kuprine perdien žygiuodavę po 5–6 val. Kylant vis aukštyn, ima trūkti oro ir jėgų. „Viską – maistą, rūbus, palapinę, miegmaišius – mes nešėmės patys. Ne taip, kaip kapitalistai – rankos kišenėse, o manta – ant vietinių šarpų pečių“, – palygino keliautojas.

Palei kelią, vedantį į viršukalnę, įrengti punktai, kur galima apsistoti nakvynei. „Nepaliečiai juose siūlo visko, ko reikia keliaujant, net – naminės. Bet mes maistą gamindavome patys ant kelioninės viryklės. Aš nereiklus maistui – vežiausi kruopų, makaronų, džiovintų produktų“, – pasakojo M. Ivanauskas.

Be specialios aprangos, vien su alpinisto batais, į kalnus kopiantis salantiškis Mindaugas Ivanauskas mano, jog bepigu keliauti, turint pinigų. Visai kas kita kalnuose išgyventi su tuo minimumu, kurį teišsiveža jis.

Dėvi tą, ką turi

„Einant į kalnus, labiausiai reikia ne brangių drabužių, o – ištvermės. Kai lieki vienas su didinga gamta, kartais atrodo, kad stogas važiuoja. Namie privalai palikti visus rūpesčius. Jei galvosi apie problemas, kurių čia būdamas neišspręsi, kalnų didybės neatlaikysi“, – tikino keliautojas.

Paprašytas parodyti aprangą, kurią dėvėdamas jis kopia į kalnus, salantiškis tik mostelėjo į tai, ką vilki dažną dieną – kareiviškas kamufliažines kelnes, šiltą bliuzoną ir striukę. „Alpinisto rūbai – ne mano kišenei, ką turiu, man gerai. Antra vertus, atkreipsi į save dėmesį, patykos banditai, įrems automatą – tuomet viską atiduosi, – keliautojas neslėpė, jog ir jam taip nutikę prieš 10 metų. – Tada tęsėme kelionę, bet tikslo nebepasiekėme“.

M. Ivanauskas ištraukė tik specialius alpinisto batus, – šie jam tarnauja jau 7-tus metus. „Be gerų batų neapsieisi, jie būtini, kad nenuslystum nuo uolos. Nepale, kuris yra viena skurdžiausių Azijos šalių, prašė juos parduoti, bet nesileidau į diskusijas“, – atviravo pašnekovas.

Į kalnus neima fotoaparato

Žygeivių trijulė (M. Ivanauskas – pirmas iš dešinės) Nepale, tarpinėje Himalajų stotyje – čia baigiasi kelias ir alpinistai kopia į Everestą.

Įdomiausia Nepale M. Ivanauskui buvo patirti beždžionių antplūdžius kelyje, pamatyti vienuolynus ant uolų, stebėti vietinių žmonių papročius, ypač – kaip degina mirusiuosius. „Kelių metrų atstumu mačiau, kaip padega ant uolos paguldytą kūną, o kai šis baigia liepsnoti, nuritina palaikus su pelenais į upę“, – sakė keliautojas.

Iš Himalajų, kaip ir kitų kalnų, juokėsi M. Ivanauskas, jis neparsivežąs nieko, išskyrus įspūdžius bei skolų. Kalnai jam esąs pats tikrasis poilsis: „Pervargstame – miegame palapinėse, kurias statome ant uolų, akmens ir sniego. Bet kalnuose gimsta pati tikriausia draugystė, – esame bendraminčių būrys, susitinkame ir po kelionių, ir dviračiais po Lietuvą palakstome“, – tvirtino salantiškis.

Su nostalgija jis prisimena savo pirmąsias keliones į Slovakijos Tatrus: „Tai, ką patiriame jaunystėje, labai ilgam įsirėžia. Užkopus į 2,5 tūkst. m aukštį ir paniręs į erdvę, kurioje susilieja dangus ir žemė, man atrodė, kad praradau laiko nuovoką“.

Ir dabar, išsirengęs į kalnus, jis neslėpė, neimąs nė fotoaparato: „Paklydęs nuo įprasto pasaulio, namo kalnų neparsiveši. Nuotraukose vaizdai – negyvi, man įspūdžių vėl norisi patirti gyvai“.

Prieš 4 metus salantiškis kalnų žygeivis sakė pabandęs ir žiemos žygius, – į šiuos leidžiasi su kita keliautojų kompanija. Dažniausiai keliauja po Suomiją, o šią žiemą, tvirtino, ketinąs leistis į Užpoliarę, kad pajaustų dvasios atpūtą: „Pasiilgstu savo vaikystės žiemos – sniego, šalčio, pusnių ir baltos ramybės aplink“, – sakė jis.

• Rašyti komentarą (2)