– Neatsimenu savo vaikystės Kalėdų. Jų tuomet kaip ir nebūdavo – tarybiniais metais švęsdavome Naujuosius metus. O dabar Kalėdas pažymiu medituodamas – užsiimu joga. Tam ir eglė nebūtina, ir dovanos. Man pats gyvenimas yra dovana.
Aušra Mieštinienė:
– Švęsdavome taip, kaip ir dabar. Tik eglutę tėvas iš mūsų miško parnešdavo Kūčių vakarą arba dieną prieš, o ne taip, kaip dabar – prieš mėnesį. Kokia šventė mėnesiais tęsiasi? Atsibosta juk. Mums dovana būdavo ir saldainis, o dabar anūkai prašo planšetinių kompiuterių.
Juozas Maksvytis:
– Anuomet Kalėdos buvo slaptos. Kūčių stalą mama dengdavo baltai, po juo pakišdavo šieno, ruošdavo dvylika valgių – kad visi mėnesiai būtų sotūs. Mes, vaikai, tykodavome, kuris pirmas pamatys danguje žvaigždę – mama sakydavo, kad tas bus pats laimingiausias. Laužydavome „plotkelę“, puošdavome eglę pačių pasigamintais žaislais – iš burokėlių ir saldainių popieriukų. Juos kaupdavome kone pusę metų.
Edvardas Liebus:
– Susirinkdavome prie stalo visa šeima, kaip ir dabar. Vaikystėje eglutę parsinešdavome iš miško. Laukdavome Kalėdų senio, o dabar patiems tenka jais būti. Pamenu, su baime laukdavau senio – juk reikdavo jam eilėraštį padeklamuoti už dovaną. Ir dabar visas tradicijas stengiamės išlaikyti – pasipuošiame, sėdame prie stalo.
Kalbino Viktorija PUIDOKĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
