Bažnyčios eruditas, pamilęs Darbėnus

Vygintas Gudeliūnas yra Bažnyčios mokslo žinovas, po studijų Telšių seminarijoje metus studijavęs dviejuose Italijos universitetuose. Nors buvo kviestas į Lietuvos Vyskupų konferencijos sekretoriatą, tačiau tvirtino nemėgstantis biurokratinio darbo, labiau esąs vienatvės žmogus ir pamilęs ramią Darbėnų parapiją.

Darbėnų parapijos klebonas Vygintas Gudeliūnas ragina žmones kasdienybėje matyti kuo daugiau pozityvo ir išmokti dėkoti – Dievui, aplinkiniams ir sau.

Po Romos – į Darbėnus

Pirmoji V. Gudeliūno kunigystės vieta buvo Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia, kurioje jis tarnavo dvejus metus. Po to išvyko studijuoti pastoracinės liturgijos į Paduvos Šv. Justinos institutą, įkurtą prie Benediktinų vienuolyno.

Grįžęs vienerius metus dirbo Telšių kunigų seminarijos prefektu – seminaristų ugdytoju, po to dvejus metus – jos rektoriumi. O prieš 5 metų studijas Romos Popiežiškajame Šv. Anzelmo universitete, kur pasirinko studijuoti istorinę liturgiją, vienerius metus tarnavo Viešvėnų parapijos klebonu.

„Po Romos atvykau čia, į Darbėnus. Telšių kunigų seminarijoje dar dėstau liturgiją ir homiletiką – mokslą apie pamokslų sakymą. Sugrįžusį kvietė dirbti į Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatą, bet mane labiau traukia paprasti žmonės, – noriu būti tarp jų, kol dar turiu jėgų jiems tarnauti“, – kalbėjo jau trečiąsias Kalėdas Darbėnuose pasitiksiantis dvasininkas.

Klebonas labai džiaugėsi užsimezgusia bendryste su darbėniškiais. „Žmonės labai laukia juos aplankant. Būna labai gera – ir tai tampa emociniu užtaisu visai dienai, kai senukas pasako – kaip jūsų pasiilgau. Ir paaiškina, kodėl – domisi, rodo sukauptas iškarpas iš laikraščių apie mane, kur esu pabuvojęs. Tai yra labai šilti ir tikri dalykai“, – atviravo jis.

Dvasingumo paieškos – sudėtingos

Tačiau paties kunigo dvasingumo paieškų kelias, jis neslėpė, nebuvęs lengvas. Jis gimė prie Pagėgių gausioje 6 vaikų šeimoje, – joje buvo priešpaskutinis vaikais. Abu kunigo Vyginto tėvai jau iškeliavę anapus.

„Būdamas trylikametis išvažiavau į Vilniaus sporto mokyklą, – buvau bėgikas lengvaatletis. Tačiau iškilus sveikatos problemoms, intensyviai sportuoti nebegalėjau ir įstojau į aukštesniąją technikos mokyklą, radijo ir televizijos transliuotojo specialybę. Potraukį gilinti tikėjimą pajutau netikėtai – sykį važiuodamas troleibusu prie „Vaikų pasaulio“ pamačiau veikiant „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę ir pradėjau joje lankytis“, – pasakojo V. Gudeliūnas.

Grįžęs į tėviškę įsidarbino Pagėgių vidurinėje mokykloje chemijos ir fizikos mokytojo asistentu, taip pat pavadavo etikos mokytoją. „Subūriau grupelę mokinių, susirinkę studijuodavome Bibliją. Klebonas išsigando, kad neįkurčiau sektos, nes protestantiškoji „Tikėjimo žodžio“ bendruomenė tuo metu buvo laikoma sekta, – ji iš tiesų padarė daug klaidų, už kurias vėliau atsiprašė Katalikų bažnyčios. Daug kalbėdavomės su klebonu, pamažėle gilinausi į Dievo bei žmogiškosios tiesos paieškas, – šis vidinis virsmas užtruko maždaug metus“, – atviravo pašnekovas.

Su Klaipėdos choralo grupe buvo išvykęs į Solesmes vienuolyną Prancūzijoje, ir svarstė, gal stoti į benediktinų broliją. Tačiau po studijų Telšių kunigų seminarijoje panoro moksliškai gilintis į tikėjimą.

Pašnekesiais tirpdo ledus

Paprašytas papasakoti apie savo pomėgius, V. Gudeliūnas neslėpė esąs vienatvės žmogus: „Poilsiui man nereikia didelių sambūrių. Mėgstu skaityti teologines knygas, bėgioti, važinėti dviračiu – kartais numinu iki Šventosios arba Klaipėdos, persikeliu keltu ir lekiu per Kuršių neriją“.

Prieš Kalėdas trečiadienio vakarais, 18 val., klebonas parapijiečiams rengia adventinius pašnekesius, kurių metu aptaria tikėjimo dalykus, geria arbatą.

„Prieš Gavėnią taip pat vyksta Gavėnios pašnekesiai, tačiau nuo šiol ketiname rinktis nuolatos į trečiadienio pašnekesius. Į tuos susitikimus ateina įvairaus amžiaus žmonės, juos domina tikėjimo dalykai, – po truputį tirpsta ledai, nes žmonės dar nėra linkę kalbėtis atvirai, diskutuoti“, – neslėpė pašnekovas.

Klebonas taip pat pasidžiaugė, jog šiemet išvien su Kretingos rajono savivaldybe pavyko sutvarkyti varpinės išorę: „Tačiau laukia dar kitas svarbus etapas – restauruoti vargonus, kurie yra vieni galingiausių Žemaitijoje, ir sutvarkyti elektros instaliaciją bažnyčioje. Nes kiek Lietuvos bažnyčiose kilę gaisrų, visų jų priežastis – netvarkinga elektra“, – kalbėjo klebonas.

Tačiau priminė, jog be Kultūros paveldo departamento žinios ir parengtų projektų negali imtis jokių darbų, nes Darbėnų bažnyčios ir varpinės kompleksas nuo 2005 metų yra valstybės saugomas paveldo objektas.

• Rašyti komentarą (1)