|
|
|
Bažnyčia salantiškiams dviem pirštais rodo į dangų
„Be galo graži Salantų bažnyčia – su skliautais, ažūriniais pagražinimais ir dviem bokštais, – neatsistebiu, kaip meistrai ją pastatė. Lyg dviem pirštais rodytų salantiškiams: eik, kelk akis į dangų, – džiaugėsi ketvirtą mėnesį Salantuose klebonaujantis 44-erių Juozas Rudys. Ir pajuokaudamas prasitarė. – Nė Kretinga tokios iškilios bažnyčios neturi“. Purens tikėjimo dirvą „Kai mane paskyrė į Salantus, neatplėšiau akių nuo bažnyčios. Matydavau – eina žmogus bažnyčios link, su treningais bėgu iš klebonijos jo pasitikti. Sako – iš Švedijos, Anglijos sugrįžau, noriu apžiūrėti. Vasarą bažnyčia atidaryta nuo ryto ligi vakaro, žiemą – trumpiau, kad žmonės tiktai eitų į ją, kad melstųsi ir savo gyvenimus patikėtų Dievui“, – entuziastingai kalbėjo Salantų parapijos klebonas. Jis pastebėjo, jog Salantų parapijos žmonės, skirtingai nuo Kvėdarnos, Šilalės rajone, iš kur jis atvyko, labai santūrūs tikėjimo dalykuose. „To miestelio parapija buvo be galo pamaldi: jei šventa diena ar laidotuvės, visa bažnyčia eina Komunijos, o prieš kiekvienas šv. Mišias nutįsdavo eilė norinčių išpažinti nuodėmes. Salantuose šito nėra. Tai ir bus man dirva, kurią turėsiu įdirbti, išpurenti – reikės daug kalbėtis su žmonėmis“, – J. Rudys atviravo, jog Salantuose nė nesitikėjęs klausyklų apgulties. Dvasininkas tęsė mintį: „Kiekvienas kraštas turi savo tikėjimo tradicijas, kurias atsineša iš šeimos. Nemažai priklauso ir nuo to, kaip juos moko dvasininkai. Bet aš ir kalėdodamas žmonėms bandau pasakyti, jog negerai, jei jie laukia tik Velykų ir Kalėdų, kad išpažintų nuodėmes. Jei žmogus kūną tepraustų tik dukart per metus, jis vaikščiotų purvinas. Taip ir savo širdį jis dažniau turėtų apiplauti gailestingumo vandeniu“. Susipažins kalėdodamas J. Rudys tvirtino esąs paskirtas aptarnauti ir Grūšlaukės parapiją – klebono pareigas jis einąs vietoj ankstesnio garbaus amžiaus šios bažnyčios statytojo Antano Bunkaus. Jis jau aplankęs tenykštes šeimas, susipažinęs su jomis. „Žmonės buvo labai nustebę, mat, anksčiau čia nebuvo kalėdojama. Beveik visi priėmė, išskyrus kito tikėjimo šeimas. Kai kurie galvojo, kad klebonas atėjo tik pasipinigauti, – toks iš seniau atėjęs žmonių mąstymo stereotipas. Iš tikrųjų kalėdodamas kunigas susipažįsta su šeima, pamato, kaip ji gyvena, pašventina namus, pasišneka ir išgirsta, kas žmonėms rūpi. Ir tuo pačiu paragina kuo dažniau ateiti į bažnyčią“, – kalbėjo J. Rudys. Šeimoms apie kalėdojimą iš anksto praneša maršalkos – bažnyčios pagalbininkai, klebonas tikino, susibūręs naują jų komandą. Aukos ir jų dydis, anot dvasininko, esąs pačių žmonių reikalas: „Kiekvienas žmogus žino, kas ir kiek gali paremti bažnyčią, o ir kunigą. Juk parapijų kunigai išgyvena tik iš parapijiečių malonės. Dabar kalėda yra duodama pinigais, o senovėje buvo seikėjama grūdais, mėsa, sviestu. Per kaimus vienu vežimu važiuodavo kunigas su zakristijonu, o už jų palydoj – gėrybės“, – kalėdojimo tradicijas priminė klebonas. Sudėliojo ir ūkio darbus Praėjus didžiosioms šventėms, J. Rudys sakė, su parapijiečiais kibsią į ūkio darbus. „Su vyrais buvom palypėję ligi stogo: reikės jį lopyti ir užsandarinti. Problema ta, kad žiemą vėjai suneša sniegą į kampus, šis sėda, o drėgmė skverbiasi į vidų. Pačioj bažnyčioj būtina pakeisti grindis – jos papuvę, įsimetęs grybas. Reikia pamąstyti ir apie bažnyčios prieigas“, – būsimus darbus vardijo klebonas. Jis mano, kad darbai judėtų sparčiau, jeigu šiandieną jų nereikėtų taip detaliai derinti su kultūros paveldo atstovais. „Kiek papildomų lėšų suryja vien techninių projektų rengimas. Su Salantų miesto bendruomene ir seniūnu jau buvo sutarta, kad iš ES lėšų trinkelėmis paklos ir bažnyčios šventoriaus takus, tačiau kultūros paveldo specialistai tam pasipriešino“, – kalbėjo J. Rudys. Klebonas neslėpė, jog jam atvykus į Salantus, žmonės klausinėję, kieno yra prie bažnyčios įkurdinti laidojimo namai. „Užtvirtinu, kad jie yra parapijos, ir visa, ką žmonės paaukoja per laidotuves, bei lėšos už nuomą eina parapijos reikmėms“, – sakė patikindamas, jog dar teks sutvarkyti laidojimo namų aplinką. Du kunigystės dešimtmečiai Iš Palangos kilęs J. Rudys sakė, jog tarnystė Salantų parapijoje jam paženklinta jubiliejumi: šiemet sukanka 20 kunigystės metų: 1995 m. baigęs Telšių kunigų seminariją, 1996-aisiais buvo įšventintas į kunigus. „Iš Žemaitijos per tuos du dešimtmečius niekur kaip kunigas ir neišvykau: esu dirbęs Palangoje, Skuode, Mažeikiuose. Į Salantus atvykau iš Kvėdarnos, kur dirbau 7 metus“, – tvirtino dvasininkas. Salantų kraštas, sakė J. Rudys, jam taip pat nesąs svetimas, mat, abu anapilin jau iškeliavę jo tėvai Elena ir Stasys yra kilę iš Rokiškės kaimo, prie Grūšlaukės. Tėvas ilgus metus dirbo greiderininku Kretingos kelių valdyboje, o mama – Palangoje paštininke.
|
|
