Ūkyje – nuo Tibeto žąsų ligi lūšies

Anot Mindaugo Ivanausko, lūšis staigiu judesiu, prakišusi leteną pro aptvaro tinklą, gali sugriebti ją pykdantį šunį ar į vištidę sėlinantį šešką

Pačiame Salantų mieste, privačioje sodyboje, 43-jų Mindaugo Ivanausko įkurdintas zoologijos sodas gyvuoja jau daugiau kaip tris dešimtmečius: aptvaruose ir tvartuose šį vėlyvą rudenį stypinėja per 200 įvairiausių mūsų kraštui nebūdingų egzotiškų paukščių bei gyvūnų. Tačiau salantiškis neslėpė, jog nuolatos gyvenąs su nerimu – artėja paukščių gripas, kiaulių laikyti nebeleidžia – galgi ūkį teks netrukus naikinti.

Paukščiai – dėl grožio ir naudos

Kieme įrengtuose atskiruose aptvaruose niūraus lapkričio fone paukščiai tiesiog mirga savo spalvomis bei rūšių įvairove. Tik pažliugusią žemę paukščiai giliai išmynę skirtingais pėdų raštais. „Nė vienam gyvūnui nepatinka drėgmė, netrukus visus suginsiu žiemoti į tvartus“, – kalbėjo salantiškis.

Šunis taksus savo vikrumu primenančios rudosios urvinės žąsys snapais išraususios duobes tarytum urvus. „Mokslo žmonės tebesiginčija – žąsis ji ar antis. Pas mane jos gyvena nuo 1992-ųjų, kai pirmąsias parsivežiau iš Kauno zoologijos sodo, – dabar iš viso yra penkios. Man jos labai gražios, bet protu nepasižymi – snapais gali ir viena kitą uždaužyti“, – pasakojo M. Ivanauskas.

Vesdamas prie kito aptvaro, M. Ivanauskas rodė porą Indijos kalninių, arba Tibeto, žąsų, – šios esančios labai retos. Lyg skudurėliai vėjyje besiplaikstančiomis plunksnomis pasidabinusios, todėl taip ir vadinamos skudurinės žąsys, – jų turi šešias. „Paukščių augintojai šių žąsų nevertina. Bet Lietuvoje taip jau yra – jeigu paukštis nebrangus, vadinasi, jis ir nevertingas“, – tikino salantiškis.

Kuoduotąsias antis, jis sakė, auginąs dėl mėsos. Kaip ir pentardas, arba perlines višteles, – mat, rudos jų plunksnos gausiai taškuotos, lyg apibertos iš vėrinio pažirusiais perlais. „Turiu jų kokį keturiasdešimt – dėl grožio ir naudos. Vasarą jos kiaušinius deda, o žiemą – prireikia mėsos, kirvį – į rankas ir guldau ant trinkos“, – pasakojo paukščių augintojas.

Egzotiškų paukščių karalystėje – ir Tibeto žąsys (viršuje).

Peri emu patinai

Atskirame aptvare oriai vaikštinėja 8 povai – rudenį nusišėrę ir paskui save nebetampantys ilgų ryškiaspalvių uodegų. Lyg kontrastas šiems – 8 baltieji povai ir 3 juodieji kalakutai, pastarųjų plunksnos žvilga tarytum išteptos aliejumi. „Dėl grožio tuos kalakutus laikau, – jie teužauga ligi 10 kg. Jeigu būčiau norėjęs laikyti mėsinius, būčiau įsiveisęs tradicinių baltųjų – šie gali užaugti „kaip drambliai“, – tvirtino ūkininkas.

Tris Australijos stručius emu salantiškis netrukus ketina uždaryti aptvare, mat, šie įpratę prie šilumos. „Stručiai kiaušinius deda trečiais metais. Įdomiausia yra tai, kad patelė deda žalios spalvos kiaušinius, o peri juos patinai – 2 mėnesius kantriai sėdi ant kiaušinių“, – pasakojo M. Ivanauskas.

Lūšies nagai – lyg peiliai

Gausų paukščių būrį stebi budri sargybinė – voljere apgyvendinta europinė lūšis. Pajutęs svetimus žmones, namelyje snaudęs gyvūnas vikriai pašoko ir apsuko keletą ratų, jautria uosle įvertindamas atvykėlius.

„Geriau lūšies neužpykinti – visgi tai yra plėšrus laukinis gyvūnas. Nors pažįsta mane, bet pajutusi svetimus žmones, gali elgtis neprognozuojamai“, – iš voljero staigiai iššokęs, aiškino gyvūno šeimininkas. Jis sakė, jog jam niekuomet nekilęs noras paglostyti lūšies, nes ši nieko arti neprisileidžia.

„Jei apdraskytų, vadinasi, pats kaltas, – M. Ivanauskas neslėpė, jog sykį, eidamas palei voljerą, paslydo, ir žvėris instinktyviai griebė su letena pro voljero tinklą. – Gerokai įdrėskė. Jos nagai kaip peiliai – kiek užklydusių šeškų ir lapių yra taip prigriebusi ir sudraskiusi“.

Lūšis kasdien suėda po 2 kg mėsos, ir ėda vien mėsą. „Prieš 7 metus parsivežiau ją iš Kauno zoologijos sodo, – ten nebeužteko jai vietos, priprašė, kad priglausčiau, taip ir paliko. Tada ji tesvėrė kaip katinas, o dabar atsišėrė kaip geras paršelis“, – juokėsi pašnekovas.

Lamos nepasiteisino Tvarte netikėtus svečius smalsiai apžiūrėjo būrys Afrikos mėsinių ožkų. „Sako, kad tėvynėje jos užauga iki 150 kg. Bet aš pasakomis netikiu: patys žmonės ten neturi ko valgyti, o juolab ožkos teminta medžių lapais ir žieve. Aš maitinu jas burokais, obuoliais, kombinuotaisiais pašarais, ir 50 kg svorio jos neperšoka“, – salantiškis sakė, jog šios veislės ožkos į Lietuvą buvo atvežtos prieš 4–5 metus.

Greta kriuksėjo juodos vietnamietiškos bei vengriškos Mangalica veislės kiaulės. Pastarosios, anot pašnekovo, užauga per 100 kg svorio. Jos, kaip ir šernai, peržiem galėtų gyventi lauke ant šieno. O vietnamietiškos kiaulės, skirtingai, mėgsta šilumą.

Skeltanagių iš aptvarų skleidžiama šiluma mėgaujasi greta įkurdinti 3 plėšrūnai – ilganosiai meškėnai. Sodybos pakraštyje, palei Salanto slėnį, ganosi lamos patinas. M. Ivanauskas sakė, jog yra turėjęs 4 šiuos naminius Pietų Amerikos gyvūnus, tačiau tik vieną bepasilikęs dėl grožio. Gyvūnas – labai jaukus, nes naminis – iš aptvaro nė neketina išeiti, žiemoja atskirame ten pat suręstame namelyje.

„Anksčiau žmonės kaip pakvaišę veisė lamas, galvojo susikrauti turtus iš vilnos, bet vajus praėjo – šis gyvūnas Lietuvoje nepasiteisino. Ir dabar lamų yra tiek, kad augintojai nebeturi kur jų dėti. Prieš 10–15 m. lama kainavo apie 1,5–2 tūkst. eurų, o dabar – vos 300 eurų“, – pasakojo M. Ivanauskas.

Mangalica (kairėje), skirtingai nuo juodų vietnamietiškų draugužių, turi garbanotą kailiuką, o gurmanai labai vertina jos mėsos skonį.

Ūkis save išlaiko

Apėjus gausų netradicinį ūkį, dėl gyvūnų įvairovės pavadintą zoologijos sodu, natūraliai kilo klausimas: kiek gi visa tai šeimininkui kainuoja laiko, pasiaukojimo ir pinigų.

Per metus salantiškis sakė gyvūnams sušeriąs apie 6 tonas grūdų ir kombinuotųjų pašarų, arbo po 0,5 t per mėnesį. „Labai supratingi bendrovės „Kretingos grūdai“ žmonės: pasitikėjimo principu gaunu pašarų, o atsiskaitau, kai galiu. Salantiškiai priveža obuolių, morkų, bulvių, burokų. Tik mėsa kasdien tenka pačiam pasirūpinti“, – pašnekovas neslėpė, jog parduodant ir mainantis paukščiais bei gyvūnais, ūkis iš dalies pats išsilaiko.

Tačiau šiandieną, M. Ivanauskas sakė, optimizmu nebetrykšta, kaip yra buvę anksčiau. Gyvūnais jis susidomėjo nuo 11 metų, kai Salantų mokyklos direktorius Juozas Norkus jam padovanojęs fazaną: „Įleidau jį į vištidę, – jei kas tuomet būtų pasakęs, kad nuo jo viskas ir prasidės“, – juokavo pašnekovas.

Istorija su beždžione

„Ko tik čia nėra buvę per tuos dešimtmečius, – tęsė mintį M. Ivanauskas. – Turėjau ir beždžionę – iš Rygos zoologijos sodo buvau parsivežęs japonų makaką. Bet per ją liūdnai nuskambėjau, nes Lietuvoje privačiuose zoologijos soduose primatų auginti neleidžiama. Beždžionė pas mane gyveno 1,5 metų. Sužinojo aplinkosaugininkai, norėjo konfiskuoti, bet aš spėjau ją parduoti ir baudą susimokėti“.

Savo ūkio salantiškis sakė nebeketinąs plėsti, nes atsiradę daug visokių ribojimų: „Jei pomėgis tampa vargu, pats klausiu savęs – kam to reikia. O antra vertus, jeigu ne kelionės ir gyvūnai, gal šiandien stovėčiau „ant Salantų kampo“, kaip ir kiti mėlynanosiai. Gailiuosi, kad kažkada, kai net kelissyk kvietė dirbti į Kaliningrado zoologijos sodą, nesiryžau palikti tėviškės. O šiandieną mokyklai nebereikia sargo – ten dirbau 17 metų, laukia nedarbas. Nėra šiame mieste darbo, nėra perspektyvų, – o didieji Salantų patriotai, deja, kažkodėl gyvena ne Salantuose“, – nerimo neslėpė dviese su mama Elena, kuri yra jo didžioji talkininkė, šiandieną gyvenantis vyras.

• Rašyti komentarą (5)