– Pernai aukojau – pirkau produktų, kurie negenda: aliejaus, cukraus, miltų. Šiemet irgi planuoju aukoti, jei tik į parduotuvę pakliūsiu. Reikalingos tokios akcijos. Jei valstybė nesirūpina žmonėmis, patys žmonės turi pasirūpinti vieni kitais.
Valdonė Grikšienė:
– Kartais kokių makaronų nuperkame, bet nedažnai – mes patys gauname paramą. Yra žmonių, kurie apskritai neturi ką valgyti, o kai pats bent šiek tiek turi, gali ir kitam padėti. Kaip tuos produktus paskirsto, taip, – vis tiek kažkas jų gauna, kažką jie nuo šiukšlių konteinerio išgelbsti.
Lina Nikitiuk:
– Aukoju bent kartą per sezoną. Nors ir patiems nelengva, yra žmonių, kuriems dar sunkiau. Kai kurie sako – neaukosim, tegu eina ir dirba. Žinoma, tame tiesos yra. Bet net jei kai kurie žmonės patys pasirenka tokį gyvenimo būdą, negi mes turime teisę juos smerkti.
Vida Žukauskienė:
– Visada aukoju. Tarp giminaičių buvo žmonių, kuriems reikėjo pagalbos, todėl niekada neatsuku nugaros. Tokių akcijų tikrai per mažai – daugybė žmonių vargsta, atlyginimai, pensijos mažos, o kiek dar tokių, kurie negali dirbti. Apskritai gėrio reikia daugiau – jis ir meilę žadina, ir šypseną, ir šviesiau dėl jo.
Kalbino Viktorija VAŠKYTĖ, fotografavo Darius ŠYPALIS
