Knygą prilygina dvasiniam maistui

Buvusi ilgametė Kretingos Motiejaus Valančiaus viešosios bibliotekos direktorė Aldona Kerpytė, dabar vadovaujanti Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centrui, įsitikinusi, jog knygos gali daug ko išmokyti, bet gali ir pakenkti. „Knygos yra dvasinis maistas, ir tik nuo paties žmogaus priklauso, kokį maistą – sveiką ar surogatinį – jis valgo. Nes ne viskas yra knyga, kas išleidžiama knygos pavidalu“, – mano ji.

Aldona Kerpytė mano, jog sielą, kaip ir kūną, būtina maitinti sveikai, todėl ir knygas skaityti ji siūlo rinktis atidžiai.

Biblioteka – ne vien knygos

„Skaityti yra verta, bet reikia atidžiai atsirinkti, ką skaityti. Šiandieną visuomenėje dominuoja komercija – išleista labai daug šlamšto, ne tik knygynai, bet ir prekybos centrai, kur dažniausiai lankosi žmonės, perkrauti okultinės, ezoterinės ir vulgarios literatūros“, – kalbėjo A. Kerpytė.

Anot jos, sovietmečiu literatūra buvo griežtai cenzūruojama – išvis nebuvo literatūros dvasinėmis temomis, o, atsivėrus laisvės durims, plūstelėjo tiek visokio skaitalo, prie kurio tuščiai praleidžiamas laikas ir kuris gali daryti neigiamą įtaką žmogaus pasaulėžiūrai, jo vertybių sistemai.

Jos pačios baigtos bibliotekininkystės studijos, ji sakė, nebuvęs pasirinkimas dėl to, kad mėgo skaityti knygas. „Darbas bibliotekoje, o ypač – vadovaujantis, reikalauja gebėjimo orientuotis informacijos pasaulyje, sisteminti informaciją ir pateikti ją visuomenei“, – kalbėjo 25 metus Kretingos M. Valančiaus bibliotekoje praleidusi A. Kerpytė.

Sovietmečiu, jos žodžiais, buvo dirbama pagal nurodymus iš aukšto, o atsivėrus sienoms pradėjo žvalgytis, kaip dirba bibliotekos užsienio šalyse: „Pamatėm, kad bibliotekos nėra vien sandėliai, kur lentynose sudėliotos knygos, o – daug platesnė sfera, tarnaujanti įvairiems žmonių poreikiams. Žmogus į biblioteką neina vien knygų skaityti, ji tarnauja mokslui ir kultūrai. Todėl norėjome ir mes savo mieste atidaryti modernią šiuolaikinę biblioteką, dėjome tam pastangas. Bet aš vis vien tikiuosi netrukus ateiti į naujos Kretingos bibliotekos atidarymą“, – viltingai kalbėjo pašnekovė.

Žavėjo herojų vidinė stiprybė

Jaunystėje, kaip ir dauguma humanitarų, ji buvo įnikusi į klasiką – žavėjosi Fiodoro Dostojevskio, Antono Čechovo, Ievos Simonaitytės kūriniais. Tačiau šiandieną, sakė pašnekovė, ją žavi labai paprasti dalykai: „Nenoriu pasirodyti super intelektualė, skaitanti tik ypatingus kūrinius. Labiausiai mėgstu knygas, kuriose pažvelgta į esmę, kuriose einama į gylį, perteikiant žmogaus ir Dievo santykį, kuriose – dozė sveiko nebrutalaus humoro“, – atviravo kretingiškė.

Paprašyta išvardinti knygas, kurios formavo ją kai asmenybę, pirmoji į galvą atėjusi knyga buvo elementorius „Saulutė“: „Akyse dar tebestovi raidės, piešinėliai – tai buvo pažinimo, gimtosios kalbos suvokimo pradžia. Per šią knygą vėliau atsivėrė žvilgsnis į tolimesnį pasaulį, dar buvo Rudnosiuko, Rududu nuotykiai, kurių nė tikslių pavadinimų nebeatmenu. Vėliau – nuotykių knygos, kurias skaitydavau, kaip ir dauguma bendraamžių, naktimis po antklode, pasišviesdama prožektoriumi“.

Paauglystės metais jai labai įsiminė Aleksandro Diuma romanas „Grafas Montekristas“. „ Žavėjo žmogaus vidinė galia: kaip žmogus gali išgyventi ypatingomis sąlygomis, būti kantrus, neprarasti vilties“, – sakė pašnekovė.

Padėjo prisikelti

Ji neslėpė, jog ir dabar iš pasąmonės pirmiausiai iškylantys tie kūriniai, kurie veda į išlikimą, skatina nepalūžti, juolab kad ir jos pačios gyvenimas pažymėtas stipriais išbandymais, kovojant su dviem onkologinėmis ligomis.

Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžiai“ , pašnekovės manymu, tai – geriausia rašytojos knyga, gimusi po vidinių autorės ieškojimų, jai perėjus Tibeto mokymus ir suradus Dievą čia pat, ką ji pavadino didžiausiu gyvenimo stebuklu, o praeitą gyvenimą – puikybių puikybe. „Ligos paliesta autorė primena, kad mūsų gyvenimuose yra daug susireikšminimo, karūnų, dėl to gyvename kančiose ir kuriame nebe gėrį, o blogį“, – pastebėjo A. Kerpytė.

“Kai susirgau, man labai padėjo „Katalikų pasaulio“ išleistos knygos. Buvo situacijų, kai jaučiausi tarsi prikalta prie kryžiaus, kai vienai prisikelti neįmanoma, tik – kartu su Nukryžiuotuoju, ir gyvenimas su Dievu nuima nuo to kryžiaus. Įsiminė Katerinos de Hueck Doherty kūrinys „Pūstynė“, kurioje pasakojama apie „Madonos namų“ krikščionišką bendruomenę Kanadoje, kur žmonės labai padeda vienas kitam“, – teigė A. Kerpytė.

Nė dienos – be Šventojo Rašto

Pašnekovė sakė, jog pastaruoju metu Onkologijos centre labiausiai skaitomas kūrinys – Eleonoros H. Porter „Poliana“. „Tai – labai paprasta knygutė, suprantama ir vaikams, ir suaugusiesiems, pasakojanti mergaitės istoriją, kaip ji bet kokiomis aplinkybėmis geba surasti džiaugsmo. Netgi tada, kai netenka tėvo ir nebegali vaikščioti, ji gyvena tuo džiaugsmu, kad galėjo vaikščioti. Kiekvienoje situacijoje ji nenustoja mylėti kitų, ir jos aplinka išmoksta surasti gerų dalykų“, – kalbėjo A. Kerpytė.

O knygų knyga, su kuria, pašnekovė tvirtino, nesiskirianti nė dienos, yra leidinys „Magnificat“. Į šį leidinį sudėliotas Šventasis Raštas, kas rytą ir vakarą skaitomos maldos, apmąstymai. „Be šios knygos negaliu gyventi, ji yra mano vidinio gyvenimo vadovas“, – neslėpė pašnekovė.

• Rašyti komentarą (2)