|
|
|
Tapusi tėviškės atminties dalimi
Marijono Daujoto pagrindinės mokyklos etikos mokytojai, Kaimo rašytojų sąjungos narei Marijai Bučkienei, kurios eilėraščiai jau daugel metų publikuojami „Smiltyse“, rytoj sukanka 60 metų. Savo jubiliejų kūrėja pasitinka spaustuvėje gulinčia ketvirtąja poezijos rinktine, kurią ji pavadino „Tėviškės atmintis“. – Pavadinimas lyg ir pats sufleruoja eilėraščių, sugulusių į šią rinktinę, tematiką. Ar tai bus duoklė tėviškei, brangiems žmonėms ir būtajam laikui? – Esu rudeninis paukštis, myliu geltonai gamtos nuspalvintą laiką – ramybės ir tylos metą. Todėl ir šios rinktinės eilėraščiai persmelkti nostalgijos gimtinei, jos peizažui – miškui, upei, laukams. Gal amžius kaltas, kad taip aštriai atgyja gimtųjų namų prisiminimai. Užvaldo begalinis tų laikų ilgesys, kai kasmet rugpjūčio 10-ąją pas močiutę suvažiuodavo dėdės ir tetos, po didžiule trešne vykdavo pietūs su grybais, naminiais agurkais, pienu, juoda duona ant baltos staltiesės. Ir nė vieno iš jų nebėr. Būčiau viena kaip akmuo pakelėj, jeigu neturėčiau sesers. Vienatvė ir begalinis ilgesys išprovokavo būtent tokius eilėraščius. – Kada ketinate rinktinę pristatyti viešai? – Spaustuvėj jau guli išspausdinta knyga, liko tik apipavidalinti viršelius. Labai džiaugiuosi, kad rinktinės leidybą 700 eurų parėmė Savivaldybė. O surengti pristatymą esu numačiusi ateinantį sausį, per savo mamos mirties metines. Tada, tikiu, atlėgs netekties skausmas – per savo kūrybą, kurią mama skatino ir palaikė – atsisveikinsiu su ja, besiilsinčia ir laiminančia mane iš Aukštybių.
– Ligi šiol išleidote poezijos rinktines „Saulėta marška“, „Sutemos stiklo akyse“‘ ir „Saulės ašaros“, o pernai – romaną „Dalia arba šalia gyvenimo“, kuriame atspindėjote sudėtingą moters, kurio prototipu buvo sesuo, likimą. Kas toliau? – Dabar toks mano gyvenimo periodas, kada lygiagrečiai kuriu poeziją ir prozą. Kai liūdna ir užvaldo nostalgija, panyru į eiles, o kai apima rimtis, griebiuosi prozos. Rašau naują romaną, – jau žinau, kad jį pavadinsiu „Šeši ir visi juodi“. Tai bus plačios apimties romanas, arba vėlgi mano giminės saga su trijų kartų žmonių paveikslais. Pradėjau nuo senosios Alseikienės, moters, užaugusios be artimųjų, be savos pastogės, einančios iš vienų namų į kitus, – jos istorija nukels į mano prosenelės laikus. – Visa jūsų kūryba – apie fatališkas moteris, kurios tampa pagrindinėmis romanų herojėmis ir lyriniais eilėraščių personažais. Kodėl taip yra? – Mane labiausiai ir domina moterų paveikslai, jų likimai. Moterys ir realiame gyvenime yra herojės: jos gimdo vaikus, augina juos ir rūpinasi, myli, kenčia ir atleidžia. Jos tuo gyvena, o vyrai dažniausiai būna šalia viso to. Didelės įtakos giliam įsijautimui į moters dalią turėjo ir mano mama – abi netekome vyrų, ji mokė mane iškęsti, nepalūžti ir į gyvenimą eiti išdidžiai. – Nuo 2000-ųjų tapote Kaimo rašytojų sąjungos nare. Ar, pasitikdama jubiliejų, esate patenkinta dienos šviesą jau išvydusiu savo kūrybiniu kraičiu? – Aš nesu grafomanė. Rašyti man – tolygu pabėgti nuo vienatvės, ir tai veikia geriau, negu bėgioti apsipirkinėjant po parduotuves. Aš rašau pirmiausiai sau ir artimiesiems, ir esu labai dėkinga, jeigu mano kūryba kažkam taip pat atneša atgaivos. Žinau, kad tokių žmonių yra. Nedaug. Todėl ir knygas leidžiu nedideliais tiražais, kad nedūlėtų bet kam išdalintos ar bet kur užmestos. – Kiek man žinoma, Jums buvo siūlyta pereiti į Lietuvos rašytojų sąjungą, tapti jos nare./ – Niekada nesureikšminau vardo. Be abejonės, būtų gerai susipažinti su daugiau pasiekusiais Lietuvos rašytojais, pažinti jų kūrybą ir praturtinti savąją. Bet aš esu vienišė, man būtų per sunku važinėti į Vilnių, dalyvauti susitikimuose ir seminaruose. Aš galvoju, kad kitaip vis vien nepradėsiu rašyti, nes to neišmokstama, nebent – stilistikos manierų. Rašymas ateina ne iš filmų ir knygų, – skaitymu kūrybos neišprovokuosi, o – iš širdies, kai į ją pažvelgia Kūrėjas. – Kone 30 metų mokote vaikus etikos pagrindų. Ar sukurtoji poezija praverčia darbe? – Kuo toliau, tuo labiau visuomenėje trūksta dvasingumo, tarp žmonių – labai daug tuštybės, garbės troškimo, kurį lydi pavydas ir abejingumas. Jaunimas išvis mažai beskaito knygų, o ką kalbėti apie poeziją. Man, kaip mokytojai, nesinori būti pilkai pamokose, todėl stengiuosi kūryba uždegti ir vaikus. Poezija turi gyventi. ---
Eilėraščiai iš ketvirtosios Marijos Bučkienės rinktinės „Tėviškės atmintis“Atneš tamsa Įsuks pilkšva į minkštą maršką mano dieną. Su dulkių bėgimu į plaukus, į akis, batus, klostes drabužių, į baimę didelę didžiausią užgimusią su saulės potėpiu pirmu. Šviesa ne džiaugsmui. Eiti kur? Save padėti? Įkaitintas galąstis iš aukštai sutrumpins į skutus kemsyną. Ir degs skausme akmuo. Ir šauks kaime piemuo. Dangus plumpsės. Gelsvės dangus nuo saulės greito atbuvimo. --- Kai sutemos šaukia ir miegas pareina, mano pasaulis išeina į kitą krantą. Kur gandras iš lopšio išneša vaiką ir pasodina į miežių lauką. Kur tvoros liepsnoja raudonais serbentais. Kur savi nepareina baltais paveikslais. Nenoriu išeiti iš miego – sapno. Nenoriu pavirsti priekaištu saulei. Nenoriu šviesos, kurios akys nemato. Ir aplinkui šmėžuoja vaiduokliai be veido. --- Rugiagėlės gimė tik vakar. Dangui mirksėjo ir augo greitai. Šoko, straksėjo – rugius sužavėjo. Akys – plaštakės – žvaigždėtos sesės. Į dangų norėjo iš aukšto žibėti. Mėlynos mėlynos – svajotojų gėlės. Į širdį atbėga. Ir pasilieka.
Marija BUČKIENĖ
|
|
