Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių priėmė už tėvus

Už tėvų Katerinos ir Benedikto Bagdanavičių (nuotr. kairėje) riziką ir pagalbą gelbstint žydus Prezidentės apdovanojimą atsiėmė jų duktė Aldona Jankūnienė.

Salantiškei 85-erių Aldonai Jankūnienei bei jos broliui Ramučiui Bagdanavičiui praėjusią savaitę Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė įteikė jųdviejų tėvams – Katerinai ir Benediktui Bagdanavičiams – po mirties už holokausto metu išgelbėtas žydų gyvybes skirtą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių.

Gelbėjo iš žmogiškumo

Katerina ir Benediktas Bagdanavičiai per Antrąjį pasaulinį karą 2,5 metų savo namuose, Būtingės kaime, slėpė dvi iš Darbėnų sinagogos pabėgusias miestelio žydes Rivą Šatelienę bei Chasią Šubicaitę. Rizikuodami savo bei šeimos gyvybėmis, jie taip pat pagelbėjo darbėniškėms žydaitėms Ciporai Zimanaitei, Rochai Judilaitei ir Jocheved Marijampolskaitei.

A. Jankūnienė neslėpė, jog šis Prezidentės apdovanojimas jai ir jos 80-mečiui broliui Ramučiui buvęs netikėtas – tuo pasirūpino jų šeimos tremties byla respublikiniame archyve susidomėjęs kraštietis Romualdas Beniušis, kuris lyg kamuolį ir išvyniojo sudėtingą jų šeimos istoriją.

Kai tėvai slėpė žydus, Aldonai tebuvę 10–12 metų. Tuomet ji lankė Palangos gimnaziją, ir namo sugrįždavo tik vasaromis. Tėvai iš atsargumo vaikams daug ko nepasakojo, tačiau išlikę prisiminimai giliai įsirėžę paauglės atmintin.

„Šeimoje ir po karo apie tai nekalbėdavome. Tėvai slėpė žydes iš žmogiškumo, o ne dėl pagyrų. Nesame kažkokie didvyriai, tėvai suprato – jei neatvers durų žydaitėms, jas pasmerks mirčiai. Antra vertus, dvejus su puse metų šeima gyveno nuolatinėje įtampoje, rizikuodami savo bei viso kaimo gyvybėmis“, – samprotavo A. Jankūnienė.

Bunkeris po spinta

A. Jankūnienė, vis papildant vyrui Adolfui Stanevičiui, prisiminė, kaip pirmosiomis karo dienomis, sušaudžius Darbėnų miestelio žydų tautybės vyrus, jų moterys, seneliai ir vaikai buvo suvaryti į sinagogą. „Ėmė trūkti maisto, ir vokiečiai leido ūkininkams pasiimti žydaites ūkio darbams. Tėvai trumpam jas priglaudė – ne dėl naudos, o manydami, kad jas leis pasilikti ir taip išgelbės nuo pražūties. Tačiau 1941-ųjų rugsėjį atėjo įsakymas žydes grąžinti į sinagogą. Tėvas pasakė: iškils pavojus, bėkit atgal. Ištaikiusios momentą, kai girta sargyba įmigo – tėvas iš anksto buvo pasirūpinęs svaigalais, abi paspruko ir grįžo pas mus“, – pasakojo A. Jankūnienė.

Jos atmintyje išliko vaizdas, kad bunkeris, kur slėpėsi žydaitės, buvo įrengtas kambaryje po grindimis, į kurį buvo patenkama per spintą, apkrautą rūbais ir lagaminais.

„Visa šeima sustodavo prie lango, kai žydaitės išeidavo iš bunkerio. Aplink namą lakstydavo du palaidi šunys. Žydaitės padėdavo šeimynai darbuotis: sykį, dirbdamos darže, jos pamatė nuo Latvijos ateinant nepažįstamą vyrą, ir tam, kad šis sutriktų ir jų veidų nepamatytų, staiga atstatė jam užpakalius, – tokiu, atrodytų, begėdišku elgesiu, jos išvengė susitikimo su pavojingu nepažįstamuoju“, – pasakojo moteris.

Abi pavadino lietuviškais vardais: Rivą Šatelienę – Maryte, ši buvo labiau panaši į lietuvaitę, o Chasią Šubicaitę – Ona. Tačiau pastaroji buvusi itin ryškių bruožų. „Sykį užklydo kažkas iš valdžios ir pamatė kambary Marytę. Mama pasakė, kad ši esanti į svečius atvykusi jos sesuo, ir patikėjo“, – prisiminė pašnekovė. Ji mano, kad tėvas turėjo pažįstamų ir tarp vietinių policininkų.

Keitė žydaičių globos vietas

B. Bagdanavičius ligi karo dirbo Lietuvos–Latvijos muitinėje, o sovietams panaikinus sieną, Būtingėje pradėjo ūkininkauti.

Kaimo žmonės jautė ir žinojo, kad K. ir B. Bagdanavičiai slepia žydus, tvyrojo įtampa. Todėl 1943-ųjų pabaigoje tėvai žydaitėms skubiai surado naują vietą – Rivą ir Chasią priglaudė pas Barborą Žilytę, gyvenusią nuošalioje Medomiškio sodyboje. Pas ją jos abi ir sulaukė 1944-ųjų spalio, kol praėjo frontas“, – tvirtino pašnekovė.

B. Žilytei Prezidentės dekretu po jos mirties už žydų gelbėjimą nuo nacių genocido taip pat buvo skirtas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius.

K. ir B. Bagdanavičiai rizikavo gelbėdami ir kitas Darbėnų miestelio žydes: pas pažįstamus į Liepoją jie išvežė gydytoją J. Marijampolskaitę. Kelionė buvusi labai pavojinga, tačiau tikslą jie pasiekę sėkmingai. Deja, po kurio laiko Aldonos tėvus pasiekusi žinia, kad J. Marijampolskaitė buvo priversta palikti savo pažįstamus Latvijoje, ir bandydama grįžti atgal į Būtingę, pakeliui buvo nacių sugauta ir nužudyta.

B. Bagdanavičius iš Liepojos parsivežė ir vienerius metus savo namuose glaudė R. Judilaitę. 1942 m. pas juos buvo prisiglaudusi ir C. Zimanaitė, vėliau ją gelbėjo Pelėkių kaime gyvenę Bronė ir Viktoras Skripkauskai.

„Tėvai pažinojo Laukžemėj kitus žydus slėpusius žmones, ir, kilus įtampai, mainydavosi jais. Mūsų namuose visąlaik tvyrojo šurmulys: vieni nakvodavo vieną naktį, kiti – kitą. Gyvenom palatvijy, ir tėvai broliui sakydavo, kad pas mus į svečius ateina latvės“, – teigė pašnekovė.

Vokiečiai žudė, vokiečiai slėpė

Išvengę vokiečių represijų, K. ir B. Bagdanavičiai po karo, deja, patys neišvengė tremties – Sibire jie prabuvo 9 metus. Aldona ir jos vyresnė sesuo Laimutė liko Lietuvoje.

Sudėtingas savo giminių istorijas sutuoktiniai A. Jankūnienė ir A. Stanevičius surinko ir išleido atskiromis knygomis.

“Tėvas daugsyk rašė laiškus sovietų valdžiai, tačiau dėmesį atkreipė tik Stalino politbiuro narys žydas Koganovičius. Kvietė paliudyti mus, vaikus, liudijo ir Klaipėdoje apsigyvenusi Riva Šatelienė. Taip tėvai atgavo laisvę. Sugrįžo ir iki mirties gyveno Šilutėje, kur buvo įsikūrusi sesuo Laimutė. Tėvas mirė 1961 m., mama – 1985 m., abu ir palaidoti Šilutėje.

Aldonos vyras Adolfas priminė, kad Aldonos senelė buvusi tikra vokietė: „Vokiečiai žudė, vokiečiai slėpė, – ne tautybė lėmė, o žmoniškumas“, – įsitikinęs jis.

Aldonos šeimos genealogija nusitęsia ligi Ukrainos: Konstantinas Balsys – jis, beje, ir garsaus kompozitoriaus Eduardo Balsio senelis – XIX a. pabaigoje buvo išvykęs į Odesą pas savo seserį, tarnavusią guvernante. Ten baigė ryšininkų mokyklą, pradėjo dirbti telegrafe Nikolajeve, kur buvo gausi vokiečių kolonija, ir susipažino su Aldonos senele Varvara Renner. Vedė ją ir susilaukė trijų sūnų, tarp jų – ir Eduardo, Aldonos pusbrolio.

Po Spalio revoliucijos Rusijoje K. ir V. Balsiai sugrįžo ir apsigyveno Skuode, o savo seserį Kateriną Varvara parsivežė už auklę savo berniukams. Varvaros ir Katerinos tėvų šeimoje iš viso augo 10 vaikų, – kiti ir pasiliko Ukrainoje.

Skuode Kateriną įsižiūrėjo B. Bagdanavičius, kuris buvo 16 metų vyresnis, ją vedė, pora sugyveno taip pat 3 vaikus, – Aldona iš jų yra vidurinėlė.

Užvertė gyvus A. Stanevičius taip pat prisiminė savo miestelio žydų likimą: „Esu kilęs iš Salantų, – Salantų žydai buvo turtingiausi ir garbingiausi visoje Kretingos apskrityje: sutarsi su žydu, visuomet būsi tikras, kad savo žodį tesės. Karo pradžioje vokiečiai nužudė 405 miestelio žydus, – gyvi liko tik 4 žydai, kurie tuo metu buvo išvykę. Po žudynių niekas nė į turgų nebėjo“, – pasakojo vyras.

Paliko gyvą tik odininką batsiuvį Haimą Kaplaną – sušaudžius nebūtų buvę kam batų taisyti. Bet 1942 m. buvo išleistas įsakymas likviduoti visus žydus, ir po metų vokiečiai nuvedė H. Kaplaną į žydų kapines, privertė išsikasti sau duobę, atvarė ir jo žmoną su dviem vaikais. Tėvas atsidūrė duobės apačioje, motina – ant viršaus, o vaikai – tarp jųdviejų. „Tėtė paruošė mums minkštą guolį, lipdama į duobę motina ramino vaikus ir be kulkų, užversti žemėmis, jie užmigo amžiams“, – šiurpiais liudininkų prisiminimais pasidalijo A. Stanevičius.

• Rašyti komentarą (8)